Į pradžią Svetainės žemelapis El.paštas
Apie projektą Nuorodos Kontaktai
Į pradžią
SUAUGUSIEMS

Ši svetainė nuo 2009 m. kovo mėnesio nepildoma. Skaitymo skatinimo programos informacija skelbiama interneto svetainėje www.skaitymometai.lt. Maloniai kviečiame apsilankyti 



 

 


Atsiliepimai
Rašykite savo pasiūlymus

Diskusijos
Diskutuokite

 













Iš kur atsiranda skaitytojai



Jauniausiojo mūsų klano atstovo Dominyko tėveliams kilo rimta problema: vaikas nemėgsta, nenori skaityti. Problemą išsprendė teta, per aštuntąjį gimtadienį Dominykui padovanojusi J. R. R. Tolkieno „Hobitą“. Po pusmečio jaunasis tolkinistas jau buvo įpusėjęs trečiąją „Žiedų valdovo“ dalį, o devintajam gimtadieniui gavo visą „Hario Poterio“ kolekciją. Dabar kartais net nenori eiti į svečius, nes skaito.

Tai pasakoju ne todėl, kad pasigirčiau, kokia esu nuostabi teta, o todėl, kad manau, jog tokia problema kyla ne vien Dominyko tėvams. Skatiname vaikus ir jaunimą skaityti, dėstome literatūrą mokyklose, o tai reiškia, kad skaitymo įprotį, meilę knygoms laikome vertybe, kurią norime įdiegti atžaloms. (Kodėl – išsamiau aptarsiu kitame straipsnyje.) Tačiau kartais nesiseka. Kartais vaikai mieliau tupi prilipę prie kompiuterio ar televizoriaus, žaidžia futbolą ar net piešia, dainuoja, bet ne skaito. Tuomet sukame galvą, verčiame juos skaityti, skaitome kartu su jais, deramės („Perskaityk vieną skyrių – galėsi valandą žaisti kompiuteriu“), įkalbinėjame, moralizuojame, o svarbiausia – jaudinamės, kas bus, jei taip ir nepavyks.

Negaliu pateikti stebuklingo recepto, kaip „išmokyti“ vaikus mylėti knygas; manau, iš dalies tai įgimta, kaip ir muzikinė klausa – šiek tiek lavinama, bet iš esmės vieni ją turi, kiti ne. Tačiau pateiksiu kelis pasvarstymus apie vaikus ir knygas.

Kad vaikas (ar paauglys, ar net suaugęs žmogus) imtų savo noru skirti laiko knygoms (panašiai kaip ir bet kuriam kitam užsiėmimui), reikia dviejų dalykų. Tai turi būti jam pačiam kuo nors miela ir tai neturi būti jam atgrasu.

Ir viena, ir kita nėra paprasta, bet viską išsprendžia vienas esminis knygų pranašumas: jų yra be galo daug ir įvairių. Todėl, norint įpratinti vaikus skaityti, svarbiausia tinkamai parinkti jiems knygas iš visos tos begalinės įvairovės.

Kaip žinoti, kas vaikams miela knygose? Labai paprasta: tas pats, kas jiems miela gyvenime. Kompiuterinių žaidimų pasaulyje paskendusiam Dominykui Tolkienas tiko tiesiog tobulai: jis jau buvo pamėgęs maginę fantastiką, lengvai tapatinosi su didvyriškus žygius atliekančiais herojais. Bet tai nereiškia, kad ši literatūra tiks bet kuriam „kompiuteriniam“ vaikui. Ką „geimina“ jūsų vaikas: „fantasy“ ar „saiberpanką“, „ferst person šūterius“ ar „rpg kvestus“? Nesupratot? Paprašykit vaikų, kad paaiškintų. Tada paklauskit kodėl.

Bet knygos – ne vien kompiuterinių žaidimų pakaitalas. Kuo gyvena jūsų vaikai? Kokius filmus ar filmukus žiūri? Ką jie veikia su draugais? Ar jau mėgino įsimylėti? Ar žinote, kad įsimylėti galima ir darželyje? Vaikiškų knygų šiandien daugybė, beje, ir lietuviška vaikų literatūra stiprėja ne dienom, o valandom, ypač už tai ačiū leidyklai „Nieko rimto“ su jų spalvingais piešiniais ir visai nebanaliais, bet šmaikščiais ir mielais siužetėliais. Daugelis mano pažįstamų vaikų tiesiog dievina jos leidžiamas Kęstučio Kasparavičiaus ir Vytauto V. Landsbergio knygas. Vaikų psichologas jums tiksliau pasakytų, kuo jos tokios patrauklios vaikams, bet paprastai tariant – su jomis vaikai gali tapatintis. Kaip, beje, ir su gausybe vaikiškos klasikos: Ericho Kästnerio, Astrid Lindgren, Tovės Jansson knygomis. Ką jūs patys skaitėte vaikystėje? „Merę Popins“, „Daktarą Dolitlį“, „Vinetu“, „Kapitoną Pramuštgalvį“, „Mikę Pūkuotuką“? Be kurios vaikystės knygos jūs nebūtumėte jūs? Pavyzdžiui, man paskambinę ir paklausę, kaip sekasi, bičiuliai kartais išgirsta: „Et, ir vėl pilkieji ponai užpuolė.“ Ir nesupranta, tamsuoliai, ką aš čia šneku, nes laiku neperskaitė Michaelio Endės „Momo“. Beje, jos neperskaitę ir nemoka apsiginti nuo pilkųjų ponų, o tai – labai rimta ir visai nevaikiška problema.

Bėda ta, kad tie tamsuoliai mano bičiuliai nebeperskaitys „Momo“ bent tol, kol patys neturės savo vaikų. Labai graži, miela ir protinga knyga, bet ji neparašyta suaugusiam žmogui. Ir „Begalinė istorija“ šiandien nesvaigina taip kaip prieš penkiolika metų, kai, rodės, pati joji ant rožinio drakono per pasakų šalį. Todėl, kad šiandien mano gyvenimą atspindi kitos knygos – Terry Pratchetto, Nicko Hornby, gal net Jane Austen, tik ji, aišku, Nieko Nesupranta. Kitaip sakant, skirtinga gyvenimo patirtis šaukiasi skirtingų knygų skirtingomis temomis. Dešimtmetis, septyniolikmetis, dvidešimtmetis ir keturiasdešimtmetis nevienodai rūpinasi pinigais ir socialine padėtimi, meile ir šeima, draugais, bendraminčiais, bendražygiais ir idėjomis. Todėl ir skaityti jiems dera ne tą patį.

Būtent čia ir glūdi didžiausias pavojus atgrasinti vaikus – ir net suaugusiuosius – nuo skaitymo. Dažniausiai šį nusikaltimą padaro... mokykla.

Per literatūros pamokas mokyklose iš esmės dėstoma lietuvių literatūra, tik šiek tiek įterpiant kitų kraštų literatūros, ir gana griežtai chronologine tvarka. (Labiausiai remiuosi savo prisiminimais, bet, kiek pasidomėjau, dabartinės literatūros programos tik nedaug skiriasi.) Vadinasi, septintoje ar aštuntoje klasėje skaitomas Donelaitis, vėliau – Žemaitė, paskui pasiekiamas dvidešimtas amžius, Maironis ir Salomėja Nėris, ir tik dvyliktokai į rankas gauna Antaną Škėmą. Kas iš to?

Paimkime tikrai radikalų pavyzdį. Dauguma mano bendraamžių vargšės Žemaitės tiesiog negali pakęsti. Ji pravardžiuojama kvaila ir nuobodžia kaimo boba, visaip pašiepiama ir niekinama. Prisipažinsiu, mokykloje mane labiausiai žavėjo lietuvių literatūros kalba. Donelaičio „šūdvabaliai“ ir „durniai“, Žemaitės „mauči, boba...“ man kėlė nežabotus krizenamojo pobūdžio džiaugsmo proveržius. Būtent tai mano bendraamžiai geriausiai ir įsiminė. Beveik visi be išimties jie turėjo aptarinėti ir statišką Vingių šeimą bei dinamišką Driežo Katrės paveikslą, nagrinėti kompoziciją ir analizuoti meninės raiškos priemones, bet iš to atmintyje užsiliko vos viena kita sąvoka.

Jei būtų mano valia, „Laimę nutekėjimo“ privalomai skaitytų visi besiruošiantys Santuokos sakramentui. Ne todėl, kad norėčiau įbauginti jaunimą ir apsunkinti ir taip nelengvą jų apsisprendimą, o todėl, kad šiandien, kai apskritai pradedu mąstyti apie „nutekėjimą“ ir nagrinėti jo „laimę“, suprantu, kad Žemaitė – be galo įžvalgi ir išmintinga. Ji moko, kad „laimė nutekėjimo“ priklauso nuo bendrų vertybių ir pagarbos, kad dviem šeimininkėms sunku tilpti vienoje virtuvėje, kad dviem iš skirtingų šeimų, skirtingų papročių kilusiems jaunavedžiams reikia labai daug pastangų, kad sugyventų. Kai „Cosmopolitan“ ir kita plačiausiai paplitusi mūsų laikų lektūra net ir šeimyninę meilę be saiko romantizuoja ir erotizuoja, kiekvienai jaunamartei būtina tokia išmintinga senolė, kuri primintų, kad svarbu ne vien vakarienė žvakių šviesoje.

O ką apie tai mano aštuntokai? Ogi nieko. „Nutekėjimas“ jiems kol kas tėra krizenantys SMS ir gal koks nedrąsus pasimatymas. Atvirai kalbant, nežinau, ar apskritai verta tokiame amžiuje skaityti „Marčią“, bet jei manome, kad verta, tuomet reikia žinoti, ką apie ją pasakyti. Aš aštuntoje klasėje turėjau genialią literatūros mokytoją Nijolę Lukošiūtę (linkėjimai, kad ir kur esate!), kuri tikriausiai bent iš dalies kalta dėl to, kad šiandien iš literatūros valgau duoną. Dieną, kai tapau filologe, kaip tik ir buvo nagrinėjama „Marti“. Viena klasės draugė iškėlė esminį klausimą: negi Žemaitės laikais tokia ir buvo ta „laimė nutekėjimo“? Negi visada viskas vykdavo taip šiurkščiai ir nelaimingai? Nuostabioji mūsų mokytoja į tai atsakė: kam Žemaitei reikėtų aprašinėti kasdienę santuoką? Juk jei ji rašo apie tai kūrinį, tai kelia jame problemą, kitaip sakant, hiperbolizuoja, tirština spalvas. Taigi, ir Žemaitės laikais Katrė buvo veikiau graudi išimtis, o ne taisyklė. Deja, šioje vietoje diskusija ir baigėsi, užgožta „sodrios kalbos“ ir „Katrės paveikslo dinamiškumo“. O juk kaip tik tai būtų buvę vertingiausia: kalbėtis, kaip buvo „nutekama“ Žemaitės laikais, kaip „nutekama“ dabar, kaip reikėtų, būtų geriausia „nutekėti“. Tai aštuntokams gal ir nebūtų patys aktualiausi klausimai, bet šitaip Žemaitė būtų susieta su jų gyvenimo reikalais ir aplinka, todėl būtų įsiminusi ne vien kaip krizenimo objektas.

Kita vertus, tą patį netiesiogiai parodo ir patys jaunieji skaitytojai. Įdomumo dėlei paklausinėkite savo pažįstamų, kas jiems PATIKO mokyklinėje literatūros programoje. Dažnas paminės „Altorių šešėly“ ar „Baltaragio malūną“, Mačernio ar Radausko poeziją, ir visi vienu balsu skanduos – Škėma, Škėma, Škėma. Šios knygos skaitomos aukštesnėse klasėse, apytiksliai sakykime, gimnazijoje, ir visai atsitiktinai „pataiko“ į skaitytojų aktualijas. Pašaukimo, gyvenimo kelio pasirinkimo klausimai „Altorių šešėly“ sutampa su amžiumi, kai skaitytojai baigia mokyklą ir turi rinktis profesiją ar apskritai svarstyti, ką veiks toliau. Reikėtų rimto psichologo, kad paaiškintų, kuo paaugliams tokia aktuali visokiausia skausmo ir ilgesio literatūra – Škėma, Hemingwayus, Remarque’as, – bet ji kaip tyčia ir pagal mokyklinę chronologiją kliūva kaip tik tada, kai jos labiausiai reikia.

Gali kilti įspūdis, kad nevertinu mokykloje išdėstomų literatūros mokslo pagrindų. Tai ne visai tikslu. Viena vertus, tikrai įžiūriu daug trūkumų, KAIP dėstoma literatūra mokykloje, tik čia jau atskira tema. Kita vertus, nė neabejoju, kad mokykloje privalu susipažinti su pagrindinėmis literatūros aptarimo sąvokomis – sužinoti, kas yra personažas, siužetas, kompozicija, galų gale netgi įvertinti „sodrią“ Donelaičio kalbą. Tik manau, kad ne tai svarbiausia – ir bendrajam išsilavinimui, asmenybės brandumui, ir jauno žmogaus kaip skaitytojo ugdymui. Jei žmogus negaus atsakymo į klausimą „Kas iš to?“ – „Kas iš to, kad Vingiai statiški, o Katrė dinamiška? Kas iš to, kad nenusisekė Katrės ir Vingių Jono santuoka?“ – jis nepamils knygos. Jis „iškals“, kas priklauso, ir gal net gaus gerą pažymį, parašys neblogą rašinį, bet liks nesupratęs, kodėl skaitytų šią knygą, jei niekas neverstų. O dabartinėje mokyklinėje sistemoje, – bent toje, kurioje mokiausi aš; tikiu, kad visaip pasitaiko, – į šį klausimą atsakoma tik atsitiktinai. Ir į jį niekada neatsako nei vadovėlis, nei programa, ir tik labai reta mokytoja. Į jį kartais pavyksta atsakyti pačiam, tuomet žengi vieną žingsnį tapimo knygų mėgėju link. Bet juk būtų galima ta kryptimi žengti nuolat, juk būtų galima jaunus žmones ta kryptimi vesti ir palydėti.

GABRIELĖ GAILIŪTĖ

 

 

 
© 2008-IEJI SKAITYMO METAI.
    Visos teisės saugomos.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Gedimino pr. 51, LT - 01504 Vilnius. Tel.  5 249 7023
Sprendimas: IDAMAS.
Naudojama SMART WEB sistema.