Šiemet literatūrinis ruduo Prancūzijoje pasklido 676 romanais, tai yra maždaug 7 procentais mažiau negu pernai. Tačiau, kaip apskaičiavo rašytojas Dominique’as Noguezas, prireiktų bent penkerių metų, kad perskaitytum šias knygas, jeigu skaitytum kasdien po dešimt valandų, be jokių išeiginių. Neatsitiktinai rašytojas Jeanas-Marcas Roberts’as, kuris yra ir „Stock“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, teigia, kad leidėjas tampa madinga profesija. Ir, jo nuomone, daugėja žmonių, visiškai nesuvokiančių šio amato, bet leidžiančių romanus, nes jie tikisi laimėti vieną iš svarbiausių premijų, kuri užtikrintų milžiniškus tiražus. Vis dėlto jis mieliau sveikina tokią padėtį, kai literatūrinio rudens metu pateikiami kokie šeši šimtai, o ne trisdešimt penki romanai. Kaip žinia, leidyklos literatūros premijų žiuri ir skaitytojų šturmą pradeda dar vasarą. Jau tuomet literatūros kritikai gauna signalinius egzempliorius, kuriais leidyklos bando įtikinti, kad vienas ar kitas romanas vertas kokios nors literatūros premijos ar bent išskirtinio dėmesio. Rugpjūčio pabaigoje knygynus jau pasiekia naujo literatūros sezono romanai, į kuriuos atkreipti dėmesį pagrindiniuose šalies periodiniuose leidiniuose siūlo literatūros kritikai.

Šiemet jie garbino tiesiogine šio žodžio prasme tokius autorius kaip Catherine Millet ir jos romaną „Kančios diena“ (Flammariono leidykla). Priminsime, jog ši autorė, meno žurnalo „Art Press“ redaktorė, išgarsėjo prieš septynerius metus romanu „Katrinos M. seksualinis gyvenimas“, kuriame atvirai pasakojo apie savo nuotykius su sutiktais vyrais, kurių turėjo, jos prisipažinimu, keturiasdešimt devynis, nors dar buvo keli, kurių ji nebegali identifikuoti. Ši knyga sukėlė nemažą skaitytojų susidomėjimą, ypač JAV, buvo išversta į keturiasdešimt penkias kalbas 2,5 milijonų egzempliorių tiražu visame pasaulyje (netrukus ją galėsime skaityti ir lietuviškai, išleis leidykla „Kitos knygos“), tad leidėjai tikėjosi nemažos sėkmės, pateikdami jos naująjį romaną „Kančios diena“, kur rašytoja nebe tiek skaičiuoja savo pergales meilės fronte, kiek išgyvena pavydą dėl savo vyro, nes išsiaiškina, kad ir jis mėgo paišdykauti su svetimomis moterimis, ir galiausiai pripažįsta, kad „pavydas – tai pragaras“.

Kita autorė – Amélie Nothomb jau septynioliktą rugsėjį iš eilės pateikia vis naują romaną. Šįsyk ji skaitytojų teismui atidavė romaną „Kunigaikščio poelgis“ (Albino Michelio leidykla), eilinį kartą tikėdamasi pelnyti pačią garbingiausią – brolių Goncourt’ų – premiją.

Kritikai piršo ir naująjį Christine Angot romaną „Meilužių turgus“ („Seuil“ leidykla), kur ji aprašinėja savo meilės istoriją su juodaodžiu dainininku, žinomu pravarde Doc Gynéco. Istoriją su sensacijos atspalviu, kitaip ar pavyks patraukti skaitytoją? Nepagailėta pagyrų ir Régiso Jauffret (2005 m. „Femina“ premijos laureatui už romaną „Beprotnamiai“, Gallimard’o leidykla) epistoliniam romanui „Lacrimosa“ (Gallimard’o leidykla), kuris parašytas kaip du laiškų srautai, kurių vienas priklauso pasakotojo bičiulei Šarlotai, baigusiai gyvenimą savižudybe, o kitas – pasakotojui, kuris bando įminti tokio poelgio mįslę.

Kai rugsėjo pradžioje brolių Goncourt’ų premijos žiuri paskelbė pirmąjį sąrašą romanų, iš kurių lapkričio 10 d. turėjo būti renkamas laureatas, ne vieno kritiko ir skaitytojo nuostabai jame nebuvo nei Amélie Nothomb, nei Christine Angot, nei Régiso Jauffret. Ir išties kritikų noras įpiršti minėtas pavardes literatūros premijų žiuri buvo gal daugiau žaidimas va banque, noras patenkinti leidėjų troškimus, negu pasidžiaugti pasisekusiu kūriniu. Tai susiję su tuo, kad šiemet nebuvo aiškaus lyderio, tokio kaip, sakysim, Michelis Houellebecqas 1998 (romanas „Elementariosios dalelės“, Flammariono leidykla) ir 2005 metais (romanas „Salos galimybė“, Fayard’o leidykla) ar Jonathanas Littellas 2006 metais (romanas „Geranorės“, Gallimard’o leidykla).

Sunku pasakyti, kaip būtų vykusios grumtynės dėl penkių pagrindinių literatūros premijų, bet jas netikėtai į antrą planą nustūmė ir net savotiškai užgožė (kaip matysime, tai išėjo į naudą ir žiuri nariams, ir patiems kūriniams) faktas, kad spalio 9 d. Nobelio literatūros premija buvo paskirta prancūzų rašytojui Jeanui-Marie Gustave’ui Le Clézio. Nobelio premija – visuomet (daugiau ar mažiau) malonus netikėtumas, sukeliantis ir tam tikrą, visiškai suprantamą šurmulį. Ji tapo ir pagrindiniu literatūros sezonu akcentu. Suprantama, kad pagrindinės šalies literatūros premijos tiesiog nebegalėjo sulaukti svarbiausio dėmesio, bet užtat rami atmosfera leido žiuri nariams labiau atsižvelgti į kūrinių kokybę, o ne į užkulisinius faktorius, kurie neretai nulemdavo sprendimus. Reikia turėti galvoje ir tai, kad brolių Goncourt’ų akademija šiemet sugriežtino savo statutą. Nė vienas žiuri narys nebeturi teisės balsuoti už pasirinktą autorių telefonu, jis privalo atvykti į Druano restoraną Gajono aikštėje Paryžiuje. Dar visai neseniai žiuri narių žmonos paskambindavo į restoraną ir pranešdavo, kad „jos vyras jai pasakęs, jog reikia balsuoti už vieną ar kitą autorių“. Kita drastiška priemonė, įteisinta statute – žiuri narys kokioje nors leidykloje negali vykdyti jokių funkcijų, už kurias gautų atlygį, nes pasitaikydavo atvejų, kai toks rašytojas, susaistytas su leidykla, norom nenorom turėdavo pateisinti jos viltis ir, skirstant premijas, atiduodavo balsą už tos leidyklos išleistą autorių.

Tačiau, kaip pastebėjo rašytojas Jorge’as Semprunas, vienas iš Goncourt’ų akademijos narių, dabar leidyklų pasaulyje atsirado naujas posūkis: anksčiau paskirta literatūros premija padidindavo knygos tiražą, šiandien, atvirkščiai, jei knyga gerai perkama, gali jai lemti literatūros premiją.

Visos šios aplinkybės buvo aptariamos literatūrinėje spaudoje iki spalio 9 d., o paskui visas dėmesys nukrypo į Jeaną-Marie Gustave’ą Le Clézio.

Ar akmuo kantrus?

Lapkričio 10 d. buvo paskirta pati garbingiausia – brolių Goncourt’ų – literatūros premija. Ją po antro balsavimo turo pelnė afganų rašytojas Atiqas Rahimi (g. 1962) už romaną „Kantrybės akmuo“ (P.O.L leidykla), gavęs septynis balsus. Trys balsai atiteko rašytojui Micheliui Le Bris už romaną „Pasaulio grožis“ (Grasset leidykla). Tai nėra neįprastas įvykis, kai pagrindinę literatūros premiją gauna kitatautis rašytojas. Šitaip 1995 m. šią premiją gavo rusas Andrejus Makinas, 2006 m. – amerikiečių rašytojas Jonathanas Littellas.

Rašytojas ir kino režisierius Atiqas Rahimi baigė prancūzų licėjų Kabule. Po 1973 m. valstybinio perversmo jo tėvas, buvęs teisėjas, pateko į kalėjimą. Būtent tuo laikotarpiu paauglys, susidomėjęs literatūra ir prancūzų kinu, ima rašyti. Kai tėvas atsėdi kalėjime trejus metus, šeima palieka Afganistaną ir apsistoja Indijoje. Po komunistinio perversmo šalyje Atiqas Rahimi prisideda prie tėvų. Tačiau po šešių mėnesių turi grįžti į Afganistaną, kur dirba kasyklose. Šis darbas jį įkvėps parašyti pirmąjį romaną „Žemė ir pelenai“ (beje, jis jau išverstas į 23 kalbas), kur sovietų užimtas Afganistanas vaizduojamas apkurtusio vaiko akimis.

1984 m. A. Rahimi iškeliauja į Pakistaną, paskui – į Prancūziją, kur paprašo politinio prieglobsčio, įstoja į universitetą ir apgina daktaro disertaciją iš audiovizualinės komunikacijos srities. Brolio žūtis Afganistane jį vėl skatina rašyti. 2002 m. pasirodo romanas „Tūkstantis svajonių ir siaubo namų“, o 2005 m. – „Įsivaizduojamas sugrįžimas“. Pagal savo pirmąjį romaną jis pastato filmą, kuris Kanų festivalyje pelno „Ateities žvilgsnio“ premiją.

Nedidelis, 150 puslapių romanas „Kantrybės akmuo“ parašytas jau prancūzų kalba, nes ankstesnieji į prancūzų kalbą buvo verčiami iš persų kalbos. Pagal afganų tradiciją kantrybės akmeniui žmonės patiki visas savo nelaimes ir šitaip palengvina sau naštą.

Romano pasirodymą lėmė konkretus įvykis – 2005 m. dvidešimt penkerių metų afganų poetę Nadią Anjuman nužudė jos vyras. Kaip spėja rašytojas, jis negalėjo susitaikyti su perdėm didele jos laisve. Pats rašytojas ėmėsi tirti šį įvykį, susirado poetės vyrą, kuris tuo metu jau gulėjo be sąmonės kalėjimo ligoninėje, nes į veną buvo susileidęs benzino.

Premijuotame romane – du veikėjai – vyras ir moteris, kurie niekaip neįvardyti. Veiksmo vieta – „kažkur Afganistane ar kitur“. Visas romanas – moters monologas. Namie žmona viską atvirai išdėsto savo vyrui, kuris dalyvavo kare, ir, gavęs kulką į sprandą, yra komos būsenos. Karas tęsiasi, o moterį kankina tik vienas klausimas: pasveiks jos vyras ar iškeliaus į nebūtį? Rašytojas specialiai suteikė žodį moteriai, nes Afganistane ji mažai vertinama, visuomet gali būti atiduota už menkiausią skolą. A. Rahimi puikiai atskleidė moters psichologiją, veikiamą ilgaamžių ir griežtų tradicijų. Herojės išpažintis atskleidžia jos gyvenimą šeimoje kaip kalėjime, o dabar jos maištas gali būti išsakytas, bet – tik tuomet, kai tyli vyrai. Moteris žeria priekaištus mirštančiajam, kad šis jos niekada neklausė, niekada jos negirdėjo. Nors jie vedę jau dešimt metų, bet drauge išgyveno mažiau kaip trejus metus, nes vyras nuolatos kariavo. Ji gal ir galėtų pripažinti, kad jos vyras – didvyris, bet, kaip ir bet kokio didvyrio, jo niekada nebūdavo namie. Ji drįsta prisiminti ir seksą, tačiau jis jai niekada nebuvo malonumas, greičiau prievartos, keršto įnagis arba gėdos išraiška. Ilgainiui išaiškėja, kad romane mirštantis vyras ir atlieka tą kantrybės akmens vaidmenį, o žmona yra be galo atvira, išsako savo skausmą, čia šypsosi, čia lieja ašaras, nevengia ir šiurkštesnio žodžio, bet tuo pačiu pamažėle vaduojasi iš šeimyninių ir religinių gniaužtų... Romanas pasižymi poetiškumu ir paprastumu, pasakojimas gan taupus, bet vis dėlto jauti ir kiekvieną herojės atodūsį.

Vikonto pėdomis

Tą pačią lapkričio 10 d. po kelių minučių buvo paskelbtas ir Théophraste’o Renaudot premijos laimėtojas. Juo po įtemptos kovos – net vienuolikos balsavimo turų – tapo iš Gvinėjos kilęs, mažai plačiajam skaitytojui žinomas 61 metų rašytojas Tierno Monénembo už romaną „Kaelio karalius“ („Seuil“ leidykla), penkiais balsais prieš keturis įveikęs rašytoją Elie Wieselį ir knygą „Zonderbergo atvejis“ (Grasset leidykla). Vienas balsas teko rašytojui Olivier Rolinui už romaną „Liūtų medžiotojas“ („Seuil“ leidykla).

Gimtąją Gvinėją T. Monénembo paliko 1969 m., bėgdamas nuo Séku Touré diktatūros. Senegale jis pradėjo studijuoti mediciną, vėliau atsidėjo biochemijos studijoms, kurias po klajonių Alžyre ir Maroke tęsė Prancūzijoje. Jis yra autorius dvylikos romanų, kuriuose atsispindi jo tremtis ir klajonės, intelektualų bejėgystė Afrikoje.

Romanas „Kaelio karalius“ pasakoja pramoninko, išradėjo Aimé Victoro Olivier, pamišusio dėl Afrikos, nuotykius. Jis atvvksta į Afriką XIX a. devintajame dešimtmetyje ir tampa vieninteliu baltuoju, kuris oficialiai pripažįstamas pėlu. Priklausydamas šiai tautai, jis geriau žinomas Gvinėjoje negu Prancūzijoje. Vėliau pėlų tautelė jį praminė „Yémé“, o portugalai – vikontu de Sandervaliu.

Rašytojas parodo, kaip šis pramoninkas, kilęs iš Liono, užsikrečia „tropikų virusu“, skaitydamas kelionių po Afriką aprašymus. Aimé palieka žmoną Rozą ir du vaikus, kad galėtų įgyvendinti afrikietišką svajonę. Jis nori turėti savo karalystę, kur taikiai sugyventų baltieji ir juodaodžiai. Pirmieji turėtų mokyti ir šviesti juodaodžius, kurie, jo nuomone, yra žmonijos ateitis. Galiausiai su vertėju, virėju, šauliais senegaliečiais ir šimtu nešikų pasirodo pėlų krašte. Jį čia pasitinka visos įmanomos ligos, pėlų nepasitikėjimas, bet jis išdėsto savo sumanymą pėlų vadui: nori užsiimti prekyba, pastatyti gamyklą, nutiesti geležinkelį. Vadas jam suteikia žemės plotą Kaelio plynaukštėje. Tačiau toks Aimé sumanymas nepatinka prancūzų politikams, kurie bando su juo susidoroti. Galiausiai nugali kolonijinis mechanizmas ir jo taktika.

Théophraste’o Renaudot premija už esė atiteko psichiatrui ir neurologui Borisui Cyrulnikui už knygą „Baidyklės autobiografija“ (Odile Jacob leidykla), kur jis aptaria savo susitikimus su gyvenimo nuskriaustais žmonėmis, kurie įveikė kančias ir atrado gyvenimo džiaugsmą.

Dovana sūnums

Lapkričio 3 d. „Femina“ premija, kurios žiuri sudaro 12 moterų, buvo paskirta 69 metų rašytojui Jeanui-Louis Fournier už romaną „Kur eisime, tėti?“ („Stock“ leidykla). Ji rašytojui atiteko po penkių balsavimo turų aštuoniais balsais prieš keturis, kurie palaikė Dominique’ą Mainard’ą ir jo romaną „Jums“ (Joëlle Losfeld leidykla). Tiesa, žanriniu požiūriu „Kur eisime, tėti?“ gali būti laikomas tiek romanu, tiek esė.

Romanas sulaukė nepaprastai didelio skaitytojų dėmesio. Autoriaus prisipažinimu, šiuo kūriniu norėjęs padaryti dovaną dviem savo sūnums Matjė ir Tomà, turintiems ir fizinę, ir psichinę negalią. Autorius siekė „rasti tikslią tonaciją, nenusiristi į patosą“. Beje, jis pats savęs niekada nelaikė rimtu rašytoju, bet dabar, kaip premijos laureatas, atsidūrė tokioje garbingoje kompanijoje, kur rasime ne tik Roger Grenier, bet ir Marguerite Yourcenar ar Antoine’ą de Saint-Exupéry. Beje, už J.-L. Fournier pečių slypi apie tris dešimtis kūrinių, tarp kurių verta paminėti „Dievo C.V.“ ar „Niekada nieko nenužudė mano tėtis“ (abi išleido „Stock“ leidykla). Pastarojoje su humoru kalbama apie alkoholizmo žalą.

Žiuri patraukė knygos originalumas. Romanas pavadintas sakiniu, kurį vienintelį moka pasakyti ir begalę kartų kartoja jo sūnus Matjė. Šiuos du sūnus skiria dvejų metų tarpas. Jis vadina sūnus „dviem pasaulio pabaigomis“, bet, užuot skundęsis, į šiuos išbandymus žiūri su šypsena. Rašytojas atskleidžia savo padėties „privalumus“: nereikės kankintis, kaip paprastai tėvams, kai vyresniųjų klasių mokiniai turi rinktis humanitarinį ar realinį profilį, kai baigus mokyklą tenka apsispręsti dėl profesijos. Per Kalėdas dovanos broliams visuomet būna vienodos – kubelių dėlionės ir automobiliukai – kad ir koks būtų sūnų amžius, nes jie niekada neskaitys knygų ir nevartys komiksų. Jis pasakoja apie keliones ištaigingu „bentliu“, ant kurio užpakalinės sėdynės abejingai dairosi jo vaikai. Kai miršta Matjė, tėvas pripažįsta, kad neįgalaus vaiko mirtis tokia pat skaudi, kaip ir bet kurio vaiko.

Džiaugdamasis gauta „Femina“ premija, autorius sakė, kad visuomet manęs, jog sykį jo vaikai padarys gerą darbą. Būtent jų dėka jis gavęs premiją. Tačiau svarbiausia, jo manymu, jog, baigdamas knygą, jis suvokė, kaip dievina savo sūnus.

„Femina“ premija, skiriama užsienio autoriui, atiteko italų rašytojui Sandro Veronesi’ui už romaną „Ramus chaosas“ (Grasset leidykla), pasakojantį apie Pietrą Paladinį, kuris, praradęs žmoną, išgyvena „ramų chaosą“.

„Femina“ premija už esė buvo paskirta aktoriui Denisui Podalydèsui už knygą „Išjungtas balsas“ („Mercure de France“ leidykla), kuri yra jo autoportretas.

Amžių sankirtos

Šiemet penkiasdešimtą jubiliejų minėjo Médicis žiuri, kurios premija anksčiau neišvengiamai buvo susijusi su „Femina“ premija, nes jos buvo skiriamos tą pačią dieną ir toje pačioje vietoje – Paryžiaus Crillon viešbutyje. Norėdama pabrėžti savo nepriklausomybę, Médicis žiuri pakeitė datą ir vietą – lapkričio 5 d. Paryžiaus viešbutyje Lutetia po keturių balsavimo turų premiją skyrė 54 metų rašytojui Jeanui-Marie Blasui de Roblèsui už romaną „Ten, kur tigrai kaip namuos“ („Zulma“ leidykla) šešiais balsais prieš penkis, kurie teko Jeano-Paulio Enthoveno romanui „Geriausia, ką turime“ (Grasset leidykla). Čia lėmė Anne’os Wiazemsky, kaip žiuri prezidentės, dvigubas balsas. Motyvuodama tokį sprendimą, ji pasakė, kad labiau vertina knygą, o ne leidėją.

Jeanas-Marie Blasas de Roblèsas – diplomuotas filosofas ir istorikas. Jis dirbo dėstytoju Peru ir Tibeto, Libijos ir Indonezijos, Italijos ir Brazilijos universitetuose. Brazilijoje jis dar vadovavo ir Prancūzų kultūros namams. Iki šiol buvo parašęs du romanus, novelių, esė. Būtent Brazilijoje jis ėmė rinkti medžiagą apie XVII a. vokiečių jėzuitą Atanazą Kircherį, kuris tuo metu buvo laikomas vaikščiojančia enciklopedija. Jį dažnai vadindavo XVII a. Leonardo da Vinci, nes išsakė daug naujų minčių astronomijos, medicinos, vulkanologijos, optikos srityse, domėjosi kabala ir orientalizmu, išrado megafoną, bet buvo vadinamas ir šarlatanu.

Įspūdingos apimties – 776 puslapių – romaną „Ten, kur tigrai kaip namuos“ autorius rašė penkiolika metų, trečdalį rankraščio leidėjas atsisakė įtraukti į romano tekstą. Veiksmas sukasi apie prakeiktą rankraštį. Išsiųstas į Braziliją, „laikraščio korespondentas“ prancūzas (kad ir kaip keista!) Eleazaras fon Vogau įgaliojamas išleisti tekstą, kurį pasirašė kažkoks Kasparas Šotas, Kircherio mokinys ir bendrakeleivis. Kasparas pasakoja apie kupiną nuotykių kelionę su savo mokytoju po visą Europą. Šią odisėją papildo Eleazaro žmonos archeologės Elėnos vargai ir negandos, kai ji su kolegomis ieško senovės pėdsakų indėnų žemėse. Tuo tarpu jos duktė Moema rūpesčius bando išspręsti narkotikais. Šitaip sugretinami du – XVII ir XX šimtmečiai. Autorius prisipažįsta, kad, lygindamas šiuos du amžius, pastebėjo daug panašumų. Užtat rašytojo plunksna lengvai šuoliuoja laike iš XVII a. Romos į XX a. Brazilijos favelas.

Žanriniu požiūriu ši knyga gali būti pavadinta nuotykių, istoriniu, filosofiniu, fantastiniu, psichologiniu romanu ir net enciklopedija. Čia teigiama, kad vienintelė vertybė šiame pasaulyje – tolerancija. Tik jos dėka įmanoma gyventi žemėje.

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko vokiečių kalba rašančiam šveicarų rašytojui Alainui Claude’ui Sulzerui už romaną „Tobulas berniukas“ (Jacqueline Chambon leidykla), kur svarstoma homoseksualumo problema.

Médicis premija už esė paskirta rašytojai Cecilei Guilbert už „Warholo dvasią“ (Grasset leidykla), kuria autorė nori labiau išpopuliarinti Prancūzijoje menininką, puikiai žinomą JAV.

Karštais istorijos pėdsakais

Lapkričio 18 d. paskirta paskutinė iš penkių garbingiausių – „Interallié“ – premija, kuri atiteko rašytojui Serge’ui Bramly (g. 1949) už romaną „Pirmasis principas, antrasis principas“ (Lattèso leidykla) po keturiolikos balsavimo turų. Jam atiteko šeši balsai, keturi – Jeanui-Pauliui Enthovenui ir vienas – Dominique’ui Jamet už romaną „Išdavikas“ (Flammariono leidykla).

Devintojo Serge’o Bramly romano „Pirmasis principas, antrasis principas“ pavadinimas siejasi su fizikos dėsniais. Pirmasis principas – bet koks kūnas atšąla, susilietęs su šaltu kūnu. Antrasis principas – uždaroje sistemoje netvarka tik didėja. Autoriaus nuomone, taip atsitinka ne tik fizikoje, bet ir politikoje.

Rašytojas prisipažįsta, kad šį romaną norėjęs parašyti kaip savotišką detektyvinį romaną, bet rašydamas įsitikino, kad jo kūrinys ima atspindėti prezidento F. Mittérand’o valdymo laikotarpį. Tiksliau, šio laikotarpio slaptus ir nešvarius darbus. Romanas pasakoja apie susipynusius keturių personažų likimus. Visi jie egzistavo iš tikrųjų. Užsienio šalies princesė, praminta „žmonių princese“, žuvusi autokatastrofos metu Paryžiuje; buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas, kuris baigė gyvenimą savižudybe; pusiau slaptasis agentas, kuris yra oficialus ministro pirmininko fotografas; ir šveicaras – prekiautojas ginklais. Du pirmieji personažai neturi pavardžių, bet juos galima atpažinti labai greitai.

Romanas komponuojamas kaip dėlionė, už kurios ryškėja ELFo byla, prancūzų įkaitų drama Libane. Intrigos keliai veda į Briuselį ir Prancūzijos ministerijų kabinetus, pasiklysta Afrikos džiunglėse, Irane ar Balkanuose, kol galiausiai aptinkami Šanchajuje. Skaitytojui, kuris seka paskutiniųjų trisdešimties metų Prancūzijos įvykius, bus ir šiurpu, ir smalsu keliauti romano puslapiais. Kas išdrįs pasakyti, kad romanas negali pranokti tikrovės...

Šiemet penkios pagrindinės Prancūzijos literatūros premijos išdalytos palyginti ramiai, nes žiuri stengėsi labiau orientuotis į knygų menines vertybes, o ne į užkulisines intrigas. Ir nors tas dalybas gožė Nobelio premijos šešėlis, bet šiandien niekas negali garantuoti, kad koks nors romanas, pažymėtas viena iš tų penkių premijų, prabėgus keliems dešimtmečiams, nepranoks kokio nors kūrinio iš gausios J. M. G. Le Clézio kūrybos. Laikas moka pasišaipyti...

VYTAUTAS BIKULČIUS