Vyresnei kartai ši knyga suteiks džiaugsmo dar kartą susitikti su žymiu prozininku, rasti atsakymus į ne vienam jos atstovui rūpimus klausimus: ir apie praeitį, ir apie rašymą, ir apie politiką, ir šiaip apie gyvenimą. Jaunesniems skaitytojams toks žanras jau atrodo egzotika, nes autoritetai pasikeitė, tačiau tiems, kas domisi, kaip iš tikrųjų klostėsi neramaus laikotarpio įvykiai, autoriaus pasakojimai bus neįkainojamas minčių šaltinis. Juo labiau, kad jaunesnei kartai, savo akimis jau nepamačiusiai lemtingų istorinių laikotarpių ir ypač madingo linksniuoti sovietmečio, būtų tikrai labai sveika išgirsti autentiškus pasakojimus ir patiems padaryti išvadas. Labai asmeniškas rašytojo požiūris į kelis sudėtingus laikotarpius, kuriais jam yra tekę gyventi ir dirbti, sukrečia nuoširdumu ir sugebėjimu, kad ir kas vyktų, nepasukti į kategoriškumą, smerkimą ir idealizavimą, deja, būdingų ne vienam šių laikų visuomeniniam veikėjui. Kiekviena smulkmena autoriui sukelia daugybę asociacijų, prisiminimų, apmąstymų, išsakomu rimtu, prislopintu balsu, stengiantis nieko nekaltinti, bet pažvelgti į kiekvieną kaip į asmenybę.

Šiais laikais sugebėjimas nesusireikšminti, išlikti kukliam ir kartu jausti atsakomybę už tai, kas vyksta aplinkui, atrodo tarsi retas lobis. V. Bubnys niekada neapibendrina, nedaro globalių išvadų, bet aiškiai parodo, jog kiekvienas turi teisę kalbėti tik už save. Apie ką prozininkas samprotautų, – patriotizmą, valdžią, disidentus, emigrantus, cenzūrą ar literatūros kritiką, – stengiasi išvysti ir išanalizuoti reiškinį ar įvykį mažiausiai iš dviejų pusių, galiausiai juk visi esame skirtingi: „Nieku būdu nenorėjau ant vienos ar kitos tų [svarstyklių] lėkštelių užmesti nereikalingo, nepamatuoto balasto. Kodėl nė viena svarstyklių lėkštelė nepakyla ar nenusileidžia bent kiek ženkliau? (...) Gal abu turi savo teisybę, skaudžiai išgyventą ir tvirtai argumentuotą? (...) Aš tik žinau, kad ne tai svarbiausia, ne ištartas atsiprašymo žodis, bet nuoširdžios pastangos suprasti kitą – brolį, draugą, kaimyną, o tada paduoti ranką su tylia mintimi: gyvenkime santarvėje…“ (p. 150). Jei daugiau visuomenės veikėjų vadovautųsi šia paprasta išmintimi, gal dažniau pavyktų išvengti „audrų stiklinėje“, atsikratyti stereotipų ir sustabarėjusių mąstymo klišių, trukdančių susišnekėti, nes tiesos ieškojimai, kaip įsitikini iš knygos, dažnai ne tik atrodo neprotingi, bet ir juokingi. Kelionių į užsienį ir susitikimų su užsienio kolegomis užrašai leidžia suvokti, kad ne vien Lietuvos patirtis tokia prieštaringa. Ir kad geriau patylėti, kai nežinai, kaip sureaguoti ir ką palaikyti. Palaukti, kol laikas pats viską sustatys į vietas. 

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 11 07, Nr. 3211