Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė. – Vilnius: Alma littera, 2008.


Tipiškas vasaros romanas tiems, kas domisi seniai apdainuotu legendinio grožio Prancūzijos regionu, britų ir prancūzų gyvensenos ir pasaulio suvokimo skirtumais. Literatūriniu požiūriu tai veikiau straipsnelių populiariam namų šeimininkių žurnalui rinkinys, kurio autorius įsivaizduoja atradęs Ameriką ir skuba apie tai papasakoti įprastu kandžiai rafinuotu anglų anekdotų stiliumi. Pravers tuo atveju, jei skaitytojas susirengė į Provansą ar nori priimti svečius iš Britanijos. Pasakotojas nedaug skiriasi nuo pastarųjų: yra ir naivus, ir nepaprastai reiklus, išlepintas komforto, daugiau dėmesio skiriantis savo „namų-tvirtovės“ įrengimams negu gamtai ar vietinės kultūros bei istorijos tyrinėjimams –­ jų galėtum tikėtis iš tikrai smalsaus keliautojo. Tiesa, skirtingai nuo kitų įkyrių ir nuolat reikalaujančių dėmesio turistų, jis sugeba įvertinti ir nepaprastai įvairią bei savotišką virtuvę, ir prancūzų kaimo bendruomenės nuoširdumą, ir nenusakomo vietinio klimato ypatybes. Bet tik tiek.

Labai keista, kad pasakojama daugiskaitos pirmuoju asmeniu: veikėjo „antroji pusė“ lieka jo nematomas šešėlis ir tik 76 p. pavadinamas „mano žmona“, kuri tesugeba gaminti valgyti, bet niekada neturi nuomonės, nepasisako, nepriima sprendimų: net jos išvaizda, skirtingai nuo vietinių gyventojų, lieka neaprašyta. Tokie pat beveidžiai yra visi svečiai ir draugai, apsistojantys jų jaukiuose namuose. Pusę knygos sudaro skrupulingi aprašymai, kaip tą namą įrenginėjo, kaip apipavidalino, kaip keitė ir tobulino žiemai ateinant. Žinoma, tai darė vietiniai statybininkai, o „šeimininkas“ stebėjosi jų elgsena ir lygino kaimą su gimtosios Anglijos provincija. Keista, kad jausdamas didelę simpatiją prancūzams (kaip, beje, ir didžioji dalis šiaurinės Europos dalies gyventojų), jis aršiai demonstruoja patriotiškumą, dėl to atrodo komiškas ir neįtikinantis. Nuolat matuoja, sveria, skaičiuoja, taigi mėgautis gamta beveik nebelieka laiko. Juo labiau kad gamta čia toli gražu ne idiliška, kaip paprastai įsivaizduojama. Su nuostaba aprašomos stichinės nelaimės, konfliktai tarp vietinių, kritikuojami visur esantys ir nieko nepaisantys turistai, nors poros kelionių maršrutai ir savaitgalio pasilinksminimai mažai skiriasi nuo standartinių turistinių išvykų. Tipiškas civilizacijos nukamuoto miestiečio pasakojimas apie tai, kad, pasirodo, pasaulyje dar yra skanaus maisto, etiketo nevaržomo bendravimo ir saulės.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 03, Nr. 3206