Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – V.: Baltos lankos, 2008.

Tie, kas nuoširdžiai domisi gyvenimu Jungtinėje Karalystėje, pastaruoju metu priglaudusioje nemažai tautiečių, bet dėl kokių nors priežasčių negali ten nukeliauti, paskaitęs Ali Smith kūrybos, nesunkiai galėtų susidaryti bendrą įspūdį. Šio apsakymų rinkinio, kaip ir romano „Pasaulio viešbutis“, veikėjai – malonūs žmonės, lengvai slysta įvykių paviršiumi ir mąsto visai kitaip nei lietuviai. Nors stengiamasi pavaizduoti įvairių visuomenės sluoksnių mąstymą, jie pernelyg panašūs vieni į kitus. Autorė juos vaizduoja neeilinėmis, nekasdienėmis aplinkybėmis: viena veikėja įsimyli žydintį medį, kita bando apginti sumuštininę nuo įsilaužėlių, reikalaujančių pinigų, trečia prisipažįsta mylimam vyrui, kad turi sutuoktinį ir tris vaikus… Beveik visuose trumpuose apsakymuose kalbama pirmuoju asmeniu, bet jei net taip ir nebūtų, akivaizdu, kad kurdama tas veikėjas prozininkė daugiausia vaizdavo save pačią: jos visos yra škotės, savo šalies patriotės (nesu sutikusi nė vieno škoto, kuris netvirtintų toks esąs), dirba nelabai įdomius darbus (juk ką nors reikia dirbti), myli augalus ir savo partnerius (ar partneres – dėl anglų kalbos specifikos valia nuspręsti paliekama vertėjai). Lakoniškai, sausokai, pakankamai stilizuota kalba su daugybe buitinių detalių, be audringų emocijų aprašoma, kaip jos pasirinkti „stebėjimo objektai“ elgiasi susiklosčiusioje situacijoje. Tiesą pasakius, labiausiai Ali Smith kūryboje pasigendu žmogiško bendravimo: jos veikėjos neturi draugų ar draugių, rodos, palaiko ryšius tik su savo „antrąja puse“, o į kitus įsižiūri atidžiau tik priverstos aplinkybių. Išties, lengviau mylėti medį negu žmogų, nes šios rūšies žinduoliai dažniausiai yra arba nuobodūs, arba pavojingi: ima tau aiškinti mobiliųjų telefonų žalą organizmui arba siekia priversti aplinkinius laužyti „savaime suprantamas“ elgesio taisykles. Rašytojos veikėjos nenori rizikuoti: jei ir ryžtasi elgtis savaip, tai pasakojimas netikėtai baigiamas, paliekant jų tolesnį likimą skaitytojo vaizduotei. Kartais nutinka ir taip, kad apsakymas neturi visiškai jokio siužeto – tada yra paprasčiausiai nuobodus. O kai kuriuose apsakymuose tarsi girdi pačios autorės nuostabą: „Kokia aš gudri!“ Čia vengiama bet kokių konfliktiškų, prieštaringų situacijų, neigiamų emocijų. Gal ir smalsu pasiskaityti, bet, tiesą pasakius, juk tikrai gerai knygai parašyti vien vaizduotės ir gudrumo nepakanka. 

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 06 27, Nr. 3196