Kai vadinamųjų svajonių romanų leidykla išleidžia knygą, primenančią Holivude nufilmuotą populiarų filmą „Pasiklydę vertime“, galima pamanyti, kad romanas bus visiškas šlamštas. Tačiau šiuo atveju pasitaikė išimtis: knyga neutraliu ir nieko nesakančiu pavadinimu „Vertėja“ nors ir nėra kvapą gniaužiantis atradimas, vis dėlto verta dėmesio. Vien jau dėl to, kad verstinės prozos apie šiuolaikinę Kiniją kol kas neturime tiek daug. Siužetas, aišku, atitinka Holivudo standartus: čia ir mokslinė ekspedicija, ieškanti seniausio pasaulyje žmogaus palaikų, ir vienišos amerikietės meilė tragiško likimo kinui, ir artimesnė pažintis su Kinijos slaptosiomis tarnybomis (o kaip be jų išsiversi!). Tačiau šiuo atveju galioja rytietiška išmintimi dvelkiantis pasakymas, kad visiškai nesvarbu, ką darai, o svarbu, kaip tą darai. Nes Europos ir Amerikos išpuoselėtas mokslas toli nuo jų pradeda atrodyti tiesiog užsispyrusių ir pasipūtusių vaikų žaidimas. Tačiau veikėjos pastangos susitapatinti su kinais, stengiantis perprasti jų mąstymo būdą, bendravimo ypatumus ir gyvenseną, aprašytos labai nuoširdžiai. Įspūdingo masto, mistikos kupinos šalies kasdienybę galima pajausti kone savo kailiu, nors, atrodo, pasakojimo stilius ypatingu subtilumu nepasižymi.

Dar vienas niuansas – sėkmingas veikėjos kalbinės patirties perteikimas. Dažniausiai juk vertėjai suvokiami kaip tam tikros mašinos, liekančios užsakovų šešėlyje, kurių darbas yra tarpininkauti tarp dviejų kultūrų ir padėti jų atstovams suderinti bendrus reikalus. Šiuo atveju vertėja toli gražu nėra pasyvus įrankis, o savarankiškai mąstanti, ryžtinga moteris, balansuojanti tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulių: Amerikos ir Kinijos. Tad kiekvienas jos žingsnis reikalauja būti įvertintas iš dviejų pozicijų: vaizduodama tipiškas kalbos barjero nulemtas situacijas, autorė subtiliai gretina mums įprastą europietišką mąstymą su azijietiška pasaulėžiūra. Garbės žodis, pastarieji kuo toliau, tuo labiau atrodo pranašesni už pirmuosius, kelia įdomių minčių ir provokuoja drąsiems atradimams. Juo labiau kad visuotinio integravimosi amžiuje labai pravartu bent kiek susipažinti su tokios svetimos kultūros apraiškomis. Juk visai tikėtina, kad ateityje su Kinijos piliečiais teks bendrauti ne tik kinų restoranuose ar Gariūnų turgavietėje, bet ir daugelyje kitų sričių.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 17, Nr. 3208