Nors intelektualas mokslininkas, kultinių antiutopijų autorius A. Huxley’s ne kartą ragavo narkotikų, jis nebuvo narkomanas. Tik vadovavosi kiekvienam tikram tyrėjui būdingu beribiu smalsumu ir viltimi, kad tam tikros sąmonę pakeičiančios medžiagos įstengtų padėti žmonijai pagaliau nugalėti dvasines ligas: depresiją, šizofreniją ir kitas sunkiai pakeliamas beprotybės formas, nuo kurių tebekenčia dauguma civilizuoto Vakarų pasaulio gyventojų. Šios esė gimė iš tekstų, kuriuos eksperimentuotojas kalbėjo į diktofoną, pavartojęs cheminių medžiagų. Jose nuosekliai aprašė savo pojūčius, nagrinėdamas kilusias asociacijas, susijusias su vaizduojamuoju menu, literatūra, muzika ir mažai žinomų tautų mistine patirtimi. Nors jis nė minutės nebuvo pasitraukęs iš šio pasaulio, bet aprašo jį visiškai kitokį: nepaprastai ryškų, spalvingą, kupiną mistinių prasmių, taikos, harmonijos ir džiaugsmo. Jis toks ir būtų, jei suvoktume pasaulį tiesiogiai, atmetus daugybę įvairiausių klišių, baimių, prietarų, ambicijų, visuomeninių taisyklių ir marias kitų „maurų“, kuriais šioje civilizacijoje pasidengia net ir subtiliausio, labiausiai išsilavinusio žmogaus smegenys.

Vakarų civilizacija nebepajėgi suteikti gyvenimo pilnatvės jausmo, nes negailestingai reguliuoja visus potyrius, pojūčius, įvarydama begalę baimių ir kompleksų. Reikia nepaprastai daug drąsos, kad ką nors pakeistum, nors „žmogaus sąmonės prigimtis tokia, kad veikiau palaimingus regėjimus patirs nusidėjėlis, kuris atgailauja ir atlieka tikėjimo aukštesne galia veiksmą, o ne savimyla visuomenės ramstis, slegiamas teisuoliško pasipiktinimo, baimės dėl nuosavybės ir pretenzijų, įsirėžusio įpročio kaltinti, niekinti ir smerkti“ (p. 120). Būtent pastarieji vartoja žodį „kvaišalai“ ir patys prasigeria, nes alkoholis ir rūkymas – vieninteliai legalizuoti būdai pamatyti pasaulį kitokį, nei įprasta. Tekste „Rojus ir pragaras“ mokslininkas prieina išvadą, kad gilus, betarpiškas, jautrus patyrimas prieinamas tik tiems, kurie vartoja meskaliną, ir dar... šizofrenikams. Žmogaus psichikos paslaptys atsiveria tik reguliariai vartojantiems tam tikrus preparatus, taip pat menininkams ir bepročiams. Mistinės ir religinės įvairių kultūrų aprašomos patirtys veda prie minties, kad visi žmonės – broliai ir seserys, pajėgūs tam tikromis akimirkomis iškeliauti į savo vidinį rojų ar pragarą, priklausomai nuo išorinių eksperimento sąlygų.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 11 28, Nr. 3214