Vilnius: Kronta, 2008. - 203 p.

Ryški knyga iš karto patraukia akį puikiomis nuotraukomis. Deja, jos tarsi nesusijusios su pasakojimu: nei tekste, nei po fotografijomis nepaaiškinta, kas, kurioje vietoje ir kada nufotografuota. Tad knygoje aprašoma R. Žalynaitės ilga viešnagė Japonijoje atrodo net šiek tiek atsieta nuo nežinia kieno ir nežinia kodėl matytų vaizdų. O tekstas, atvirkščiai, – netgi per daug susijęs su autorės asmenybe ir tapatybe. Ir kodėl, viena važiuodama į tokią tolimą šalį, moteris tikėjosi, kad galės joje jaustis ir elgtis lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje? Juk į svetimą vienuolyną su savo regula neinama, ypač jei kelionė pasirinkta net nejaučiant ypatingo potraukio ir neturint žinių apie šalį, į kurią keliaujama. Dienoraščio formos pasakojimas, savaime suprantama, subjektyvus nuo pradžios iki galo. Pagal geriausias tautinio bendravimo tradicijas, ši keliautoja iš anksto nusiteikusi viską vertinti kritiškai ir skeptiškai: „...kažkodėl visi protingi pasiūlymai man pirmiausia atrodo išskirtinai kvaili, nereikalingi ir tik gaišinantys mano brangų laiką, aš iš jų?tyčiojuosi...“ (p. 29). Tokiu pat lengvai ironišku, o kartais atvirai sarkastišku ir kandžiu tonu vertinamos Japonijos gyventojų bendravimo tradicijos, švietimo sistema, visuomeninė sandara, žodžiu, beveik viskas. Galime stebėti, kaip pamažu, lėtai pasakotoja bando prisitaikyti visiškai kitokioje kultūroje, galiausiai taip ir likdama „gaidžin“ – „užsienietė“. Ir nesvarbu, kiek kartų ji nusifotografuos apsirengusi kimono, japone vis tiek netaps. Kaip ir Lietuvoje japonas niekada netaptų lietuviu.

Knygą pirmiausiai vertinčiau ne kaip išsamų žinių apie Japoniją šaltinį, o kaip autorės asmeninių išgyvenimų aprašymą. Besidomintys Japonija galėtų ją pasklaidyti nebent kaip papildomą informacijos priemonę, juk grožinė literatūra ir neturi būti turistams ar kultūrologams skirtas vadovas. Spalvingas, blizgantis leidinys apie labai keistą šalį, su kuria, anot kai kurių kultūros veikėjų, lietuvius sieja itin glaudūs ryšiai. Atseit, jei šalis maža, izoliuota nuo Europos, ilgai buvo okupuota didesnių kaimynų ir dėl jų išgyveno baisias tragedijas, vadinasi, turėtų būti panaši į Lietuvą. Pasirodo, kad tai – visiškai naivi ir kvaila iliuzija. Japonija nepanaši į nieką. Beje, šioje šalyje uždrausta iškabinti tautinę vėliavą ir visai nepykstama ant okupantų.

                                                                                                                                                  ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 09 26, Nr. 3205