Balio Sruogos „Dievų miškas“ sugulė į knygą ispaniškai. Literatūros klasiko memuarų vertimą inspiravo jo brolio anūkas Alejandro Sruoga.
Lietuvių klasiko memuarus į ispanų kalbą išvertė Akvilė Galvosaitė ir jos vyras Bautista Serigos, o išleido leidykla „Libros de la Araucaria“.
Per rašytojo knygos pristatymą Buenos Airėse pasisakiusi literatūrologė Monica Herrero akcentavo, kad ši knyga – pirmoji pažintis argentiniečiams su lietuvių literatūra.
Knyga, jos pastebėjimu, pilna ironijos ir meilės, o pačiam rašytojui reikia dėkoti, kad jis taip subtiliai ir be pykčio aprašo patirtus baisumus.
„B. Sruoga per atstumą aprašo uždarą pasaulį, kuriame savaip suvokiamas laikas ir erdvė, gyvenimas ir mirtis. Toks stilius leidžia ne tik pajusti visus baisumus, bet ir padeda skaitytojui lengviau suprasti knygą“, – kalbėjo M. Herrero.
Kaip pasakojo vertėja A. Galvosaitė, B. Sruogos brolio anūkas Alejandro Sruoga, nepatenkintas tarybiniais laikais Maskvoje ispanų kalba išleisto „Dievų miško“ vertimo kokybe, jau kurį laiką puoselėjo mintį ištaisyti kūriniui padarytą žalą.
„Ir, svarbiausia, pasinaudoti naujai išleista nekupiūruota originalia Balio Sruogos „Dievų miško“ versija. Su tokiomis mintimis jis kreipėsi į savo pažįstamą leidėją H. E. Dinsmanną“, – mena A. Galvosaitė, kuri netrukus susipažino su leidėju ir jai buvo pasiūlyta išversti kūrinį.
Pats A. Sruoga sako, kad jo šeimai ir būsimoms kartoms šis B. Sruogos „Dievų miškas“ vertimas yra labai svarbus. „Ši knyga įrodo, kad mūsų giminės istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei mūsų gimimu“, – pabrėžia A. Sruoga.
A. Galvosaitė prisipažįsta, kad „Dievų miškas“ – jos pirmasis vertimas į ispanų kalbą. „Tiksliau, pagalba vertimui“, – patikslina vertėja, mat B. Sruogos kūrinį ji vertė kartu su vyru Bautista Serigos.
Kaip pasakoja A. Galvosaitė, knygą jie versdavo visą laiką kartu. „Aš stengiausi perteikti lietuviško teksto specifiką, pasitelkdama į pagalbą vokiečių kalbą, kurią mes abu puikiai išmanom. O Bautista suteikdavo minčiai galutinį išgrynintą pavidalą, kurį aš patikrindavau. Po to jis savarankiškai tekstą dailino, kad kūrinys skaitytųsi sklandžiai“, – darbo ypatumus nusako vertėja.
A. Galvosaitė į vokiečių kalbą yra išvertusi Renatos Šerelytės, Mariaus Ivaškevičiaus, Andriaus Jakučiūno, Tomo Staniulio, Tomo S. Butkaus, Lauryno Katkaus, Eugenijaus Ališankos, Herkaus Kunčiaus ir kt. lietuvių autorių kūrinių.
Įstaigos „Lietuviškos knygos“ interneto puslapyje kaupiama duomenų bazė, kurioje, kaip pasakojo K. Pranckūnaitė, stengiamasi registruoti visus lietuviškos literatūros vertimus nuo 1990 metų.
Vertimų į ispanų kalbą išties nedaug: yra išėjusios dvi antologijos (1991 ir 2002 m.), 5 knygos (Birutės Ciplijauskaitės, 1999; Vidmantės Jasukaitytės, 2002; Icchoko Mero, 2004; Nijolės Miliauskaitės, 2003 ir Balio Sruogos, 2008) bei pasirodė keletas lietuvių autorių kūrinių spaudoje.
Kad vertėjų į ispanų kalbą yra vienetai, patvirtino ir A. Galvosaitė. Ji sako, kad daugelis ispaniškai kalbančių žmonių domisi anglakalbių literatūra.
„Lotynų Amerikoje, kiek teko patirti, visiškai nesidomima lietuvių kultūra. Lygiai taip pat, matyt, yra Ispanijoje. Kaip ir visur, turbūt daugiausia orientuojamasi į anglakalbių literatūrą. Apie Lietuvą niekas nieko nežino, geriausiu atveju ją laiko slavų šalimi, buvusia Tarybų Sąjungos dalimi.
O lietuvių bendruomenės, kurių stipriausia yra Argentinoje, nevaidina jokio vaidmens čionykštėje visuomenėje: yra, palyginti su kitomis bendruomenėmis, mažytės ir nereikšmingos. Tad tiesiog nėra kam puoselėti „tikrosios“ (o ne pasenusios, stilizuotos ir iki keletos nuvalkiotų simbolių suvulgarintos) lietuvių kultūros.
Nėra žmonių, turinčių gyvą ryšį su šiuolaikine lietuvių kultūra ir norinčių ją „pramušinėti“ kitoje šaly“, – pastebi A. Galvosaitė.
Parengta pagal Bernardinai.lt
|
