Sudarė Tautvydas Bajarkevičius. – V.: Baltos lankos, 2008.

Puiki knyga apie puikų menininką, kurį galima sutikti Vilniaus senamiesčio gatvėse: nors ir keliauja po visą pasaulį, visada čia sugrįžta. Juk tam tikra prasme ir džiazo prigimtis yra nuolatinė kelionė: nors ir nejudama tiesia linija, kaip turbūt būtų visiems įprasta, tačiau vis tiek sugrįžtama prie tos pačios temos. Kalbant apie V. Tarasovą, iš knygą sudarančių straipsnių galima suprasti, jog šio menininko pagrindinė tema yra ir buvo laisvė kurti.

Šiuo atžvilgiu ne tik muzikantams ar menininkams, bet ir visiems kultūra besirūpinantiesiems yra ko pasimokyti iš pasakotojo: „Menininko sugebėjimas padaryti meną iš nieko – tai vidinė būsena. (...) Noro gyventi gerai ir būti nepriklausomu dailininku neįmanoma įgyvendinti ir niekada nebuvo įmanoma. Bet kurioje santvarkoje, nesvarbu. (...) Labai lengva pereiti į komerciją arba į popsą. Štai žmogus piešia paveikslą ar rašo muziką, bet jo galvoje viena mintis – kam visą tai parodyti, kam šitai parduoti. Manau, kad čia kūryba baigiasi, tokiomis sąlygomis iš principo jos jau negali būti“ (p. 24). Tai kalba savamokslis muzikas, sugebėjęs sovietiniais laikais profesionaliai groti uždraustą džiazą kone visoje Sąjungoje.

Rodos, kad ir kiek knygų jis parašytų apie savo kolektyvo istoriją ir kūrybinį kelią, visada turi ką papasakoti apie anuos laikus. Apie kitokią Rusiją – jos Šiaurę, kurioje užaugo. Apie garsiuosius menininkus ir disidentus, kurių nemažai pažinojo asmeniškai, ir santykius su valdžia. Apie meną, kaip kalbą, kurios reikia ilgai ir kruopščiai mokytis, kad galėtum išsakyti savo mintis ir taip susirasti bendraminčių. Apie menininkus, kaip slaptą bendruomenę, kurioje tokia kalba susišnekama nepriklausomai nuo laikotarpių, politinių, ideologinių ar kitokių skirtumų.

Ne itin tobulus (deja) gramatikos atžvilgiu straipsnius suprastų ne tik muzikos specialistai, bet ir visi besi­domintieji garsu ir vaizdu. Knygoje pateiktos geros kokybės nuotraukos ir piešiniai padeda suvokti subtilią V. Tarasovo meninę kalbą, įkvepia kurti. Juk tam nereikia specialių prietaisų, prašmatnių salių ar verslininkų paramos. Pakanka vandens, šviesos, popieriaus ir kitų paprastų mus supančių dalykų, kad galėtum „kurti meną iš nieko“ ir per jį susikalbėti su viso pasaulio žmonėmis. 


                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                  „Literatūra ir menas“
                                                                                                                                                   2008-04-11
                                                                                                                                                   Nr. 3185