Romanas ir novelės. - Vilnius: Tyto alba, 2009. – 184 p.






Apsichė, arba Kaip neprasilenkti su savo siela

Būsiu subjektyvus. Tokios netikėtos, keistos, iš vėžių išmušančios debiutinės prozos knygos neskaičiau turbūt nuo Jurgos Ivanauskaitės Pakalnučių metų, net nuo 1985-ųjų.

Netikėta „Apsichė“ visų pirma dėl to, kad autorė - ne filologė ar verslininko žmona, o jauna, talentinga aktorė, neblogai pažįstama iš R. Tumino („Trijų seserų“ Irina), E. Nekrošiaus („Fausto“ Margarita) spektaklių. Aktoriai dažnai būna neblogi rašytojai – galima prisiminti Praną Treinį iš senesnės kartos, Alvydą Šlepiką iš jaunesnių, Birutę Mar (nors ji geriau žinoma kaip poetė). Elžbietos Latėnaitės prozoje (ir apsakymuose, ir romane) nematyti tiesioginio, atviro teatrališkumo (senesnieji aktoriai rusiškai jį vadina „teatralščina“). Knygos pavadinimą – „Apsichė“ – mielai lietuvinčiau į „Besielę“. Viduramžiais virė ginčai, ar aktoriai turi sielą; manantys, jog neturi, laidodavo juos už kapinių tvoros, nešventintoje žemėje. Šiuo sugretinimu noriu pasakyti, kad tam tikrų savo profesijos uždėtų antspaudų (aktorius beveik taip pat lengva atpažinti gatvėje kaip ir mokytojus) autorė vis dėlto neišvengia. Bet tie antspaudai daugiau vidiniai: laisvumas, keistai derantis su komplikuotu dramatizmu, savotiškas poetiškumas, atsisakant išorinės egzaltacijos (nors ne visada pavyksta). Greičiausiai iš teatro atėjęs ir E. Latėnaitės santykis su žodžiu – žaismingas (bet tai toli gražu ne filologinis žaismingumas).

Keista ši knyga ir dėl to, kad tarsi pasakoja istoriją (siužetą, gal ne visur vientisą, nesunku atsekti), bet ne ji čia svarbiausia. Netgi atpažįstami gyvenimo ženklai, konkretūs įvykiai tėra tarsi antraeiliai, nereikšmingi. Svarbiausia – būsenos, jausenos, virsmo momentai. Smalsu: ką gi jaučia žmogus, virsdamas kitu ar kitkuo, kas jame pasidaro, įvyksta, kad scenoje ar kokioje keistoje gyvenimo situacijoje matome jau ne jį ar nebe visai jį?

Šiaip jau „Apsichė“ yra gana sunki ir komplikuota knyga. Visų pirma todėl, kad čia, leidžiantis gyvenimo klystkeliais, nuosekliai gilinamasi į jaunatviškai maksimalistines pačios gyvasties esmės paieškas, bandoma suvokti savo (ir kitų) vietą pasaulyje. Tačiau nei autorė, nei pagrindinė veikėja nieko tarsi neranda. Klausimai svarbesni už atsakymus, abejonės apčiuopiamesnės už žinojimą, nusivylimai naudingesni už pergales. Keista, bet kartais atrodo, jog autorė net bando paneigti savo kalbėjimą, tiesiog įžūliai provokuoja paneigti tekstą juo pačiu:

(...) galima teigti, kad apsukrumas kalbėti, šnekėjimo meistrystė tėra lyg jaunystė, lyg žalia ir negelmi jaunystė, neužkabinanti pasaulio esmių pašaknių. Apsukrumas kalbėti, kalbos įtaiga, gebėjimas užsikrėsti mintimis taip, kad tuoj pat jos ima viduje rangytis kaip gyvi savarankiški padarai, lemiantys vėl ir vėl naujus kūrinius. Gebėjimas užsikrėsti taip, kad tuoj pat jos, šviežiosios mintys, beveik absurdiškai didžiule galia išsprogdina lauk kiekvieną ligšiolinį ausų ir akių patyrimą, kiekvieną pamoką (p. 103–104).

Bet ar ne tada žmogus darosi galingesnis, kai suvokia savo silpnumą, ar ne tada protingesnis, kai suvokia proto ribotumą?

Jaunystei būdinga provokuoti, tokių drastiškų kūrinių turime ne vieną. „Apsichės“ autorė nesistengia šokiruoti skaitytojo (ypač vyresnio skaitytojo) kokiais nors natūralistiniais vaizdais. E. Latėnaitė provokuoja save, provokuoja pagrindinę veikėją atsiskleisti, pabandyti prisitaikyti pasaulyje ar pritaikyti tą pasaulį prie savęs. Daug tame pasaulyje sumaišties, pasimetimo, netikrumo, dar daugiau viso to pačioje Apsichėje. Ir autorės kalbėjimas neramus, trūkčiojantis, nelygus, kupinas vidinės nedarnos, kai vis rodos, kad jau žinai, kas yra tas gyvenimas, žinai, kaip nori ir turi gyventi, bet galų gale supranti, jog vėl apsirikai. Gal tai irgi iš teatrinės patirties, nes aktorius neturi teisės lengvinti sau aplinkybių, privalo veikti vis sudėtingesnėmis sąlygomis, spaudžiamas į kampą visų ir visko:

Apskritai pokalbio, meninis aktas veikiau turi kelti pasimetimą, o ne lydėti išsišaunančių temų kolonomis. Nors būtent kalbėtojų burnų gimdomos ir pokalbius darkančios temų kolonos (kuo masyvesnės, kuo stipriau teigiančios savo nesugriaunamumą) kažin kodėl laikomos šviesios galvos požymiu (p. 115).

Toks jaunatviškas abejojimas viskuo yra bene pagrindinė šios knygos vertybė. Visos kitos jau nebe tokios svarbios.

Sielos (psichės) kelionė į save nesibaigia. Todėl galima pateisinti ir tam tikrus teksto nelygumus, ir tam tikrą neišbaigtumą. Ypač kai perskaitai pačią romano pabaigą:

pergalėtas teneliks
išbaigtumo įspūdis
kuris sako
toliau spalvos sodrės

Tikrai yra vilties, kad sodrės.

P. S. Neskaitykite „Apsichės“ prieš miegą. O mėgstantys citatas galės prisirašyti ne vieną puslapį. Pavyzdžiui:

Vienas pagrindinių – ir vėlgi, mano nuomone, klaidingų, – žmogaus prigimties kokybės kriterijų yra talentas. Talentas šalia – gražuma, kvapuma? Baisus požiūris. Juk vadinamasis talentas susideda iš visko, kas talentas nėra. Ir jeigu kieno nors akys nesigroži netalentu, jeigu ausys klausydamos kokio labai negabaus ir nesubtilaus asmens postringavimų nesugeba juose įžvelgti visų ilgiausiai trokštų ir vertingiausių momentų, detalių ar visumos, besiskleidžiančios tose negrabiose lūpose neregėta pilnatvės (intelektinės, juslinės ir visokios kitokios) galybe, tam į tikrai apdovanotojo pusę neverta nė žiūrėti. Nes jo, gabumais apdovanotojo, akivaizdoje turėtų jaustis visai silpnutis, negalintis perprasti ar bent jau pajusti tariamą ypatingojo ypatingumą. Jeigu nesugebama be jokios menkiausios priežasties grožėtis nieko vertu žmogumi, tai aukštos prigimties akivaizdoje bemat tampama išdavikiškai paviršutinišku (p. 127).

P.P.S. Tai pirmoji leidyklos „Tyto alba“ serijos „Nauji vardai“ knyga. Jei ir kitos bus bent panašaus lygio, džiaugsiuos.

           Eligijus Daugnora