Visame pasaulyje skaitytojai įsiminę, kad šios knygos autorius – Émile’is Ajaras. Kaip ir „susidvejinęs“ rašytojo, jos veikėjo tapatybė irgi įdomi. Jis – arabas, gyvenantis senos žydės bute Paryžiuje, niekada nematęs tėvų ir net nežinantis, kiek jam metų. Atrodo, turėtų ieškoti tėvų, bet gudrus berniūkštis turi svarbesnių reikalų: su kitais pamestinukais ir kekšių vaikais padeda suaugusiesiems pragyventi vagiliaudamas, užsidirba vaidindamas gatvėse, slaugo jį prižiūrinčią išprotėjusią senę Rozą ir slapstosi nuo policijos, kadangi 7–8 dešimtmetyje prostitutės neturėjo motinystės teisių. Jis suktas, šmaikštus, ciniškas, bet labai jautrus: jo ir Rozos skausminga, beprotiška meilė verčia susikurti uždarą iliuzijų pasaulį, kuriame abu gyvens amžinai. Rašytojas griauna visas socialines klišes ir stereotipus, rodydamas vagių, prostitučių, sutenerių, narkomanų pasaulį kaip kupiną gražiausių jausmų, tikros draugystės, ištikimybės ir atsidavimo. Mažyliui Momo pasaulis už „geto“ ribų – toks pat pavojingas, šlykštus ir patvirkęs, koks padoriems prancūzams atrodo imigrantų kvartalas. Ir nors jo kalbėsena gal per daug netikroviška vaikui ir per „civilizuota“ padugnėms, bet jis kalba nuoširdžiai ir išmintingai. „Kvartale visi žinojo, kad ligoninėje neįmanoma atsikratyti gyvenimo, net kai žmogus kankinasi, ir kad jie jėga verčia tave gyventi, kol dar ne visai supuvai ir yra kur įdurti. Medicina turi tarti paskutinį žodį ir kovoti iki galo, kad neleistų pasireikšti Dievo valiai“ (p. 145). Tvarkingas, iščiustytas, griežtai moralę ginantis, viskuo aptekęs garbingų Vakarų piliečių pasaulis iš pasakojimų atrodo baisių ir rimtų klounų cirkas, kuriame sureikšminami visai ne tie dalykai, kuriais reikėtų labiausiai rūpintis. Viskas, kas liko marginalams, apsuptiems veidmainiškų „padorių žmonių“ – tai laikytis vieniems kitų: ne veltui knygoje minimi V. Hugo „Atstumtieji“. Su didžiausia simpatija čia aprašomas personažas – transvestitas, uždarbiaujantis Bulonės miške. Žydai, arabai, įvairiausių genčių afrikiečiai, labiausiai vertinantys solidarumą ir gerą širdį, o ne padorumą ir visuomeninę padėtį – kur kas geresnė šeima nei teisėtas Momo tėtušis, galiausiai bandantis jį atgauti. Groteskiškas, komiškas, dramatiškas pasakojimas pavadintas valdiška pompastika dvelkiančia fraze, kuri gąsdina bukumu. Rozai gyvenimas dar prieš akis. Kupinas skausmo, skurdo, baimės, siaubingų prisiminimų, haliucinacijų ir nevilties. Knygos apie ją ir Momo sąžiningumas sukrečia ir nuskaidrina protą.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 31, Nr. 3210