Apsakymai ir apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. -  256 p.

„Kaimas“, „kaimiška literatūra“, „agrokultūra“, „žagrė kišenėj“ ir kitos panašios sąvokos šiandien neretai nuskamba kaip keiksmažodis, kad ir kokį kaimą paimtume – sovietinį, smetoninį ar šiuolaikinį. Mane visada stebina tų sąvokų vartotojai – „kaimo literatūra“ dažnam yra lyg kokia gėdinga raupsų dėmė ant šiuolaikinės, labai išprususios ir urbanizuotos Lietuvos kūno. Tarsi Lietuva ir taip nebūtų didelis kaimas – ypač kai pažvelgi į nomenklatūrinius klanus ir gentis, ginančias savo interesus ir teritorijas nuožmiau nei pirmykščiai žmonės. Arba – į žiniasklaidą, kuri visą šitą didelį kaimą narsto su bulvariniu pasimėgavimu. „Kaimiškumas“ ir „miestiškumas“ galėtų būti savotiškos dvasinės kategorijos, apibūdinančios žmogų. Tačiau, kalbant apie literatūrą, skirstyti ją į „kaimišką“ ir „miestišką“ būtų kvaila, nes literatūrai juk svarbiausia ne lokalizacijos apibrėžimas, o egzistenciniai klausimai. Ar skaitytojui taip jau svarbu, kur literatūros personažas galvoja apie gyvenimą, svajoja, apsisprendžia ir panašiai – laukuose ar kavinėje?.. Juk svarbiausia – ką jis galvoja, kaip mąsto. Bet, atrodo, mąstymas šiandien nėra stipriausia lietuvių literatūros savybė. Svarbiausia – būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje.

Užtat ir neseniai į anapus išėjusiam rašytojui Jurgiui Buitkui nesiruošiu lipdyti „kaimo rašytojo“ etiketės. Juk „kaimo rašytoju“ galima drąsiai vadinti ir G. de Maupassant’ą (ko verta vien jo novelė „Tėvas Amablis“ – itin spalvinga valstiečio charakteristika!..) ar W. Faulknerį, kuris iš savo fermos visą gyvenimą nebuvo iškėlęs kojos. E. Dickinson apskritai būtų siaubinga provincialė. Nelyginu šių autorių – lyginimas apskritai yra kvailas dalykas, nes siekiama į Prokrusto lovą suguldyti nevienodo dydžio objektus. Tik norisi pasakyti, kad žmogaus egzistencija, jos virpsniai ir bangos yra labai subtilus dalykas, garsai, kuriems išgirsti reikia jautrios ausies. Gyvenimo sielvartą, siaubą ir nepaaiškinamą grožį galima giliai pajusti tiek kokiame geodeziniame Strėvos lanke surusėjusių kaimų apsupty, tiek spoksant pro prekybos centro „Panorama“ langus į laukinį miesto vandenyną. Tik nieko nepadarysi – kai kurie žmonės neturi klausos, ir tiek.

Daugelį J. Buitkaus apsakymų drąsiai galima vadinti novelėmis – tokios man pasirodė „Lydeka“, „Vasaros vėjas“, „Laukinė antis“, „Žvaigždžių lietus“ ir kt. Jos šiek tiek mopasaniškos – „Laukinė antis“ savo nuotaika kiek priminė vieną G. de Maupassant’o novelę apie nykią sušalusią pelkę ir nušautus paukščius. Žinoma, J. Buitkaus novelėse gal kiek per daug „agrarinio“ kolorito, per daug detalių, tačiau šitos detalės ir ramus pasakojimo tonas ir sukuria keistą, elegišką nuotaiką, suskamba tylios J. Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“ intonacijos. Amžinasis vaikiškas sielvartas dėl šalto suaugusiųjų pasaulio racionalumo („Ėsk, neišsigalvojęs niekų! Nebūk laukinis!“ – sako motina, patiekdama ant stalo Arvydo augintą ir mylėtą antį novelėje „Laukinė antis“). Dėl stipresniojo brutalumo ir neteisybės („Lydeka“). Sumišusios pirmojo geismo ir siaubo nuojautos („Vasaros vėjas“). Pasaulio metafizika („Žvaigždžių lietus“). Nežinau, ar tai „kaimiška“ literatūra. Man regis, tai per siauras apibūdinimas. „Nematomas“ – tyli, rami knyga, į kurios skambesį reikia įsiklausyti. Manyčiau, kad ji ras savo klausytojus.


Renata Šerelytė