Vilnius: Tyto alba, 2008.

Kad ir kiek esė knygų išleistų K. Navakas, vis dėlto šioje jaučiasi pirmiausia poeto, o ne prozininko balso tembras. Ir kalbama čia apie dalykus, kurie tradiciškai rūpi poetams, kai tradiciški prozininkai vienas kitą lenkdami ieško intrigų ir atsakymų į vadinamuosius didžiuosius klausimus pamokomuose šeimos epuose ar veikėjų vidinio gyvenimo knibždėlynuose. Šio rinkinio pasakotojas tarsi kiekvieną rytą pabunda ir apsižvalgo: kur aš esu? kur buvau? Kodėl štai tas praeivis su manimi sveikinasi? O gal geriau nueiti kitur? Kartais, tiesa, tokie klausimai nuskamba pernelyg skardžiai, kad akivaizdžiai neiškiltų garsios ir jau šimtą kartų diskutuotos temos: poeto vienatvė, minios pilkuma, buities nepakeliamumas, rašymo paslaptis ar praeities „šleifas“, kurį neišvengiamai „velka“ paskui save kiekvienas eseistas. Tačiau K. Navakas į tai sugeba pažvelgti savotiškai. Ne per daug žaismingai, ne per daug piktai, nemoralizuodamas ir pernelyg nesigirdamas jaunystės nuotykiais. Atrodo, lyg kalbėtųsi pats su savimi. Nedemonstruodamas jausmų audros, nesistengdamas „suvilioti“ skaitytojų sąmoju ar intymumu. Nes žino, kad Kaune tokių, kaip jis, literatūros atstovų yra itin mažai. O kituose Lietuvos miestuose (išskyrus Vilnių), ką jau kalbėti, – jų dar mažiau.

Skaitydama šias esė kaskart nemaloniai nustebdavau, kodėl tekstai tokie trumpučiai. Norėjosi sužinoti daugiau. Tarsi jau pamažu, ant pirštų galiukų, įėjau į jų pasaulį ir žvalgiausi aplink: gal pavyks kur nors nutverti ir autoriui padovanoti seną vinilo plokštelę. Nes Kaune, tiesą sakant, dažnam iš tų, kurie vadinami intelektualais, telieka ieškoti bendros praeities pėdsakų. Vaikštinėti gatvėmis ir rankioti svetimus raštelius. Susitikti „džiazų“ koncertuose ir parodų atidarymuose, kad galėtum po jų prisėsti prie kone vienintelės jaukios kavinės staliuko ir dar kartą apsvarstyti klausimą, kodėl rašytojai tiek geria. Vos grįžus iš svetur, skubėti surašyti kiekvieną kelionės smulkmeną. Kad paskui turėtum ką prisiminti, nes Kauno kasdienybė – lagaminas su dvigubu dugnu. Pasak autoriaus, jis dar ir pilnas sniego. Paskaitęs nejučiomis sutinki dėl to, kad „ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. (...) Kartais net nespėjame to užrašyti“. Gyvenant kitur – galbūt jų ir liktų, galbūt būtų iš ko tuos dalykus generuoti. O čia lieka tik rašyti.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 03, Nr. 3206