Dėl truputį juokingo apipavidalinimo knygelė gali pasirodyti „nerimta“: tiesiog eilinis straipsnių populiarių žurnalų „išpūstomis“ temomis rinkinys.Tačiau turinys liudija, kad kartais gražus viršelis – visai nebūtinas. „Pasimatymus su šešėliu“ reikėtų dovanoti visiems, kas interneto komentaruose reguliariai sielojasi dėl šiuolaikinės visuomenės nedvasingumo, prasmės stokos jausmo ir kitokių „neišspendžiamų“ problemų. Galima patarti ją pasklaidyti ir kuriantiems autoriams, kad „nenugrybautų“ į stereotipus vaizduodami psichologinius išgyvenimus. Skaitant šią puikią knygą įsitikini, jog atsakymų į opius klausimus tikrai yra ne vienas ir ne du, o dauguma vadinamų „amžinų“ dvasinių problemų neegzistuotų, jei patys žmonės jomis patyliukais nesimėgautų.

Autoriai sugeba taip nuostabiai išnagrinėti civilizuotą žmogų dažniausiai kamuojančius klausimus ir pateikti sprendimus, kad nejučiomis prisimeni: „Visa, kas genialu, yra paprasta.“ Šaunūs jųdviejų dialogai parodo, kaip civilizacija pati „ryja savo vaikus“, kai kultūringas, mandagus, malonus ir pareigingas pilietis pakliūva į nematomų diplomatinių žaidimų, politinių strategijų, socialinių kaukių ar lyčių vaidmenų spąstus. Čia rasime nemažai patarimų, kaip iš jų išsivaduoti nesikankinant ir nekankinant aplinkinių. Atvirai nagrinėjami ir lietuviško mentaliteto slėpiniai, ir minčių įtaka fiziologijai, ir skirtingų kartų suformuoti įsitikinimai, kurie anksčiau ar vėliau tiesiog „pasensta“ ir ima dusinti. Ramiu, nieko nesmerkiančiu, lengvai ironišku tonu patyrusių psichologų pora padeda įvairioms kartoms suprasti viena kitą, atskleidžia, kad „auklėjimas panašus į bandymą pakeisti debesų judėjimą mosuojant rankomis“ (p. 67) ir kad „nieko nėra labiau klaidinančio, nei baimė jausti baimę“ (p. 92). Iš tikrųjų pasieksime harmoniją, jei tik nebijosime savęs ir to laukinio prado, kurį taip stengiamasi mumyse užgniaužti tikinant, kad jis pavojingas ir atgrasus. Pavojingos – tik išankstinės nuostatos.

Apie tokias knygas, kaip ši, galima kalbėti tiesiog nenustojant. Nes iš tikrųjų mums jų labai trūksta, ypač parašytų tautiečių, kur kas geriau nei visokie karnegiai išmanančių mūsų mąstymą, kompleksus, įsitikinimus ir priklausomybes, trukdančius džiaugtis gyvenimu. Juo iš tikrųjų įmanoma džiaugtis, jei pasitikėsime gamta, o ne žiniasklaida, intuicija, o ne įgrisusiais elgesio modeliais. Jei priprasime prie minties, kad kūnas ir dvasia yra viena, o daug galvoti tikrai nėra sveikiau, negu tiesiog gyventi ir jausti.