Romanas, iš kurio apie Kretą, Graikiją ir graikus sužinai tiek daug, kiek nesužinotum iš jokių šiuolaikinių enciklopedijų, kelionių vadovų ir turistų atsiliepimų. Nors čia vaizduojami Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykiai, skaitant atrodo, kad patekai į viduramžius, kur galioja nepajudinami paprotinės teisės dėsniai ir bendraujama pagal nerašytus, tačiau šventus tradicinius įstatymus. Suvoki, kad kultūros ir politikos veikėjai, mėgstantys prie progos ir be progos minėti senovės graikus, iš tikrųjų menkai įsivaizduoja, kaip gyvena jų palikuonys ir kiek mažai bendra pastarieji turi su pirmaisiais. Ir dar – kad tradicija tradicijai nelygi. Čia skrupulingai aprašoma, kruopščiai dokumentuojama ir smulkiai analizuojama dviejų įsimylėjėlių maišto prieš tradiciją istorija. Ji pasakojama tokiu epiniu tonu, kad galima tik spėlioti, kokia legenda buvo pavirtusi savo tėvynėje. Tiesa, jos veikėjai dviejų besirungiančių politinių partijų atstovai ir anksčiau buvo apaugę legendomis, nes abu didvyriškai kovojo su vokiečių okupantais. Tačiau didesnės ar mažesnės taikos laikotarpiu ėmė priklausyti skirtingoms politinėms partijoms, o politika Graikijoje, kaip galima įsitikinti, visada susijusi su autoritetu, garbe ir išdidumu. Ir kai trisdešimtmetis partizanas įsimyli jaunutę savo politinio oponento dukterį, jam aišku kaip dieną, kad anas „geriau pamatys ją ketvirčiuotą, negu ištekėjusią už šio žmogaus“. Mergina nedrįsta prieštarauti tėvui, kuris pagal seną tradiciją visiškai ją valdo, ir pabėga su partizanu Kundokostu į kalnus. Įvykį, žinoma, tuojau išpučia vietinė žiniasklaida, vaizduodama jį kaip romantišką jaunuolių meilės istoriją. Tuo tarpu labai prisirišusi prie namiškių ir bendruomenės mergina blaškosi tarp simpatijos Kundokostui ir pareigos tėvui, kuris neabejotinai atkeršys už nepaklusnumą.

Romane nepaprastai stiprūs bendruomeniškumo, kolektyvinės sąžinės, betarpiško susivienijimo motyvai: atrodo, kad kretiečiai ir graikai net mąsto „choru“. Autorė čia yra tik „solistė“, po daugelio metų atpasakojanti įvykius, kuriuos asmeniškai išgirsta iš veikėjų. Nuolat kreipiasi į skaitytoją, išdėlioja skirtingas įvykio versijas, interpretacijas, vertinimus, kaitaliodama praeities ir dabarties versijas, suteikdama nepaprastą reikšmę kiekvienai smulkmenai, todėl įtampa neatslūgsta nė sekundei. Religingos bendruomenės griežti ir negailestingi įstatymai atveria tamsiąją, dramatizmo, šiurkščių patriarchalinių galių, moralinės prievartos ir baimės kupiną pusę. 

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 11 07, Nr. 3211