Romanas. Iš danų kalbos vertė Rasa Gražulytė. – V.: Tyto Alba, 2009.

Mes negyvename chaose


P. Høegas pristatomas kaip romano „Panelės Smilos sniego jausmas“ – įstabaus kūrinio – autorius. Tačiau didžiausias džiaugsmas apima todėl, kad romanas „Tylioji mergaitė“ geras savaime, o ne dėl „Smilos“.

Šeštasis P. Høego romanas primena Stepheno Kingo stilistiką: jame galime aptikti keistų, tačiau fatališkų, vienas kitam skirtų personažų: „tyliąją mergaitę“ Klarą Mariją (ją gaubia absoliuti tyla) ir klouną Kasparą Kronę, turintį unikalią klausą, sugebantį girdėti muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam sutiktam žmogui ir vietai.

„Tylioji mergaitė“ – ieškojimo (žinoma, paslaptingai dingusios mergaitės ir savęs) romanas. Tačiau nuo plačiai paplitusių entuziazmu trykštančių Paolo Coelho romanų P. Høego kūrinys (o jis neplonas – 542 p.) skiriasi šiaurietišku „sniego jausmu“, subtilumu.

Drįstu pasakyti, kad šiame, kiberpasaulio terminais kalbant, fantastiniame trileryje, pagrindinis veikėjas yra Garsas, Muzika. Taip pat kaip „Smiloje“ pagrindinis veikėjas buvo sniego jausmas.

„Ponios Viešpaties valia kiekvienas žmogus skambėjo skirtinga tonacija, ir Kasparas šias tonacijas girdėjo“ (p. 7), – ramiai pradeda pasakojimą P. Høegas. Ir iš karto įtraukia.

„Stojo pertrauka, ir pirmą kartą aš iš tiesų išgirdau. Girdėjau ligoninę, kelionę namo, namelį ant ratų, kvartalą, kuriame žiemojo cirkas, girdėjau taip, kaip niekada anksčiau. Ne tik atskirus fizinius garsus, bet ir jų tarpusavio ryšį. Paprastai niekada negirdime pasaulio tokio, koks jis yra iš tiesų. Girdime pakoreguotą jo versiją. Į pirmą planą iškeliame patinkančius garsus. (…) Tikrai klausydamasis išgirsti visus garsus jungiantis į temas. Visi tie garsai nėra atsitiktiniai. Mes negyvename chaose. Iš tiesų kažkas mėgina kažką sugroti. Atlikti muzikos kūrinį. Ponia Viešpats. Taip pavadinau kompozitorių. Kuriantį šią muziką“ (p. 311–312).

Sakralinė odė Garsui.

         Mindaugas Peleckis