Vilnius: Alma littera, 2008. - 279 p.



Monika Mironaitė – aktorė, jau Antrojo pasaulinio karo metais tapusi teatro legenda, ir tai buvo jos laimė ir nelaimė. Apie ją sakydavo, kad ji pati nesibaigiantis, niekad nenutrūkstantis teatras. Tad ši knyga – dar kartą užsižiebiantys prožektoriai, apšviečiantys gyvenimą-sceną, kur karaliavo Didžioji Monika.

Dagnė Jakševičiūtė, būdama ne tik dukra, bet ir aktorė, bando savo knyga tą legendą sukonkretinti iš vidaus, iš gyvenimo scenos užkulisių, iš namų aplinkos. Namuose taip pat dažnai būta teatro, dramaturginės intrigos, todėl knyga ir vadinasi ne memuarai, atsiminimai, o romanas.

Monika Mironaitė visą gyvenimą be paliovos ką nors mylėjo – dažnai rizikingai, nuodėmingai, ir tai kūrė jos gyvenimo siužetus. Dramatinę įtampą stiprina tai, kad net ir taip gyvendama ji nė akimirkai neišsižadėjo aukščiausių moralinių, etinių principų – tiek scenoje, tiek ir gyvenime. Tai lėmė jos klajones per daugelį ne tik Lietuvos teatrų.

Šiandien jau ne kiekvienas prisimena Moniką Mironaitę scenoje, jos vaidybos magiją (vien dėl jos minios verždavosi į spektaklius), dėl to ši knyga dar vertingesnė. Santūrų, gal net asketišką D. Jakševičiūtės stilių atperka autentiškumas – juk visa tai, kas rašoma romane, artimiausio Monikos Mironaitės žmogaus matyta, patirta, išgyventa.

Knygoje šmėkščioja įspūdingi Monikos Mironaitės vyro Juozo Baltušio, poeto Eduardo Mieželaičio, daugelio kitų ano meto aktorių ir režisierių portretų kontūrai.

                                                                                                                                                             Bernardinai.lt