Romaną nejauku skaityti, nes vos pradėjęs žinai, kuo pasibaigs. Vis dėlto tokias knygas privalu įtraukti į mokyklų programą, kad su jų įvykiais išsamiai susipažintų ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Izraelio piliečiai. Būtent ši proza padėtų visiems susikalbėti, nes čia aprašoma padėtis tiesiogiai susijusi su visų trijų kultūrų atstovais. Čia plėtojama skausminga tema, bet romane vaizduojamą situaciją galima priskirti toms, kurios anksčiau ar vėliau gali nutikti kiekvienoje valstybėje: nesvarbu, Balkanuose, Turkijoje ar Estijoje. Galiausiai ne tiek svarbios konkrečios aplinkybės, kiek jose atsidūrusių žmonių elgesys, kurį rašytojas bando išsamiai analizuoti ir savotiškai paaiškinti. Iš knygos pavadinimo galima spręsti, kad racionalaus paaiškinimo nesugeba rasti: negali spręsti, kas už tai atsakingas.

Anot rašytojo, romanas „nepretenduoja tapti viską apimančiu to neišblukusio iš atminties laikotarpio paveikslu. Veikiau tai kamerinis kūrinys – čia nėra nei vieno vokiečio, nėra nei šūvių, nei pamiškės duobių, prarijusių tūkstančius nekaltų žmonių.“ (http://www.lrytas.lt) Labiausiai stulbina tai, kad dramatiški įvykiai pavaizduoti ramiai, neskubiai, netragizuojant ir nesišvaistant jausmais. Tačiau veiksmas, besirutuliojantis atokiame Lietuvos kaime, įrodo, kad jausmai ir yra svarbiausia romano ašis. Būtent dėl žmonių nesugebėjimo suvaldyti savo ar namiškių pavydo, godumo, išdidumo, kerštingumo, troškimo pasipuikuoti, pataikauti bei išsiskirti iš kitų vyksta tragiški įvykiai, pavaizduoti buitinių situacijų fone. Iš tų jausmų galingiausia yra baimė: ji užvaldo ne tiek pačius žydus, kiek jų kaimynus lietuvius, tarp kurių per amžius buvo gyvenama, su jais bendraujama, jiems siūlomos prekės, siuvami drabužiai, parūpinama vaistų. Baimė prieš svetimas kariuomenes apsėda nedidelės gyvenvietės žmones, daug kas karštligiškai trokšta tik vieno – tuojau pat atsikratyti siaubo, užmerkus akis į tai, kas vyksta aplinkui, guosti save, kad niekuo negalėtų padėti. Svarbiausia – pačiam išgyventi. Tai atrodo labai žmogiška ir tam tikru atžvilgiu netgi pateisinama – būtent todėl romanas padalytas į keletą skyrių, kuriuose nušviečiamos skirtingų veikėjų istorijos. Jos labai asmeniškos, nes prozininkas nepripažįsta jokių „mes“ – kiekvienoje situacijoje pirmiausia yra „aš“, nes jokios idėjos, jokie įsitikinimai ir istoriniai procesai negali nugalėti to, kuris kiekviename mato pirmiausia žmogų, o ne kieno nors atstovą. 



                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 24, Nr. 3209