(pjesės fragmentai)

Įžengė jie abu. Kritikas leido rašytojui pasirinkti vietą: “iš kairės ar iš dešinės?” Išsirinkęs minkštakėdę skaitytojams iš dešinės, rašytojas suprato apsirikęs ir apgautas: kėdė pasirodė esanti įlūžusi. „Na, ką gi, pradėkim,“ – burbteli Sigitas, skaitytojams pažįstamas kaip poetas, eseistas, romanistas, į Vilniaus mokytojų namus atėjęs pristatyti savo trečiojo romano „Murmanti siena“, išleisto „Baltų lankų“ leidyklos. – Klausk“.

Virgis, kitiems pažįstamas kaip literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas, pasimuisto kėdėj ir pavargusiu balsu suaimanuoja, esą nesuprantąs, kokio velnio čia atsibogino ir ko čia jam dabar paklausti. Mintyse galvoja: „tavo čia knyga, Sigitai, tu čia ir girkis, pasakok.“ Tačiau susitvardo, susiima ir kaip tikras kritikas griebia jautį už ragų:

– Sigitai, kodėl vis storėji? Pirmasis romanas – du šimtai su trupučiu, antrasis – du šimtai penkiasdešimt keli, trečiasis – trys šimtai su viršum..“.

– Gyvenimas gerėja... Ko čia kabinėjiesi, kad storėju?!

– Aš apie knygą... Kodėl tokia didelė?

– Na, atėjo ir pasakė: imk mane didelę. Nedrįsau  atsisakyti. Kaip sakoma, ne aš, o mane.

– Hm... Tai šis romanas – istorinis?

– Ne, aišku, kad ne istorinis. Istoriniai romanai nuobodūs, o mano knyga nenuobodi. Ir kodėl aš turiu aiškinti savo knygą, kas čia per tradicijos Lietuvoje? Reikia džiaugtis knyga, o ne kamantinėti pasisodinus. Tu kritikas, tu ir aiškink.

– Gerai, tavo romane naudojamas „flashback“ efektas... Knyga kuriama kaip filmo scenarijus.

– Vėl kažkas negerai.. Pakvieskit man Žuką.

Čia turimas galvoje Saulius Žukas, „Baltų lankų“ leidyklos direktorius, dažnai lydintis rašytoją į jo knygų pristatymus bei turintis, kaip Sigitas Parulskis vėliau prisipažįsta, „storesnę odą“ ir taip lengvai nepasiduodantis jo, Sigito, provokacijoms.

– Kodėl, nesakau, kad blogai. Gerai, pagirsiu: tavo knygoje yra tezių, tinkančių sieniniams kalendoriams.

– ?!!

Čia įsikiša improvizacijoje norinti sudalyvauti Sigito Parulskio skaitytoja. Ji švelniai pritaria kritikui ir sako, kad tikrai rašytojo knygos nuostabios, ten esama labai gerų minčių, kad ir kalendoriams, be to, kai ji skaitanti Parulskio knygas, namie nesijaučianti vieniša.

Po tokio pamaloninimo rašytojas kiek atlėgsta, dar kartelį kitą įsižeidžia, kai kritikas bando klausti, kodėl jo knygoje paminima net “Pink Floidۥų” „Siena,“, o užmirštama Justino Marcinkevičiaus „Siena“.

Bet jau įtampa salėje slūgsta, tarsi viskas baigiasi, dovanojamos mažytės „Baltų lankų“ dovanos pjesės pagrindiniams veikėjams – rašytojui ir kritikui. Tuomet Sigitas Parulskis kiek išsigandusiai auditorijai ima pasakoti tokiu tonu ir apie tai, ko buvo tikėtasi renginio pradžioje.

Skaitytojai išeina supratę, kad tai tikrai įdomus romanas, kurio pagrindinis įrankis yra istorija. Istorija, kuri, anot rašytojo, mus pasiekia tik kaip mitas. Taigi romane atsigręžiama į praeitį: rekonstruojama ir XX amžiaus Lietuvos mitologija, ir individuali vaikystės mitologija, pasakojama apie keturias kartas, tačiau esama labai daug šiuolaikinio gyvenimo elementų, kurių svarbiausias – nenutylantis mobilusis telefonas. Kaip prisipažino autorius, šis romanas, o ir, galbūt, kiekviena knyga – tai neišsemiamos dialogo su praeitimi paieškos. Ir didžiausias džiaugsmas autoriui – atsakyti į klausimus ne kritikui profesionalui, o sau pačiam ir, žinoma, skaitytojui.

Aurelija Stankutė