Pasaka apie rašytoją ir raganą


Štai N. Raižytės romanas man nesukėlė jokių abejonių. Galiu tvirtai pasakyti – tai kūrinys apie dvasingą moterį, rašytoją ir žurnalistę, kuriai buvo labai sunku rašyti romaną apie raganas, ir tiesiog stebuklas, kaip ji tą romaną pabaigė (trukdė buitis, persekiojo buvę vyrai ir jų dabartinės žmonos, kankino košmarai ir nesupratingas laikraščio redaktorius). Net lengviau pasidarė, kai romano herojė savo nelengvo darbo vaisių pagaliau atidavė leidėjui. Ir kartu apėmė nemenka nuostaba, kad rašytoja Gertrūda šitaip kankinosi dėl tokios paprastos viduramžių pasakos su „Tado Blindos“ scenarijaus intarpais (rašomo romano pagrindinė veikėja – raganyste apkaltinta Mortelė, šalia jos figūruoja narsus arklininkas Jurgis, geras ponas Rapolas, bloga ponia Felicija ir dar, regis, žiaurus tijūnas, ar ne ponas Edmundas – visai kaip R. Šavelio scenarijuj!..).

Bet kadangi romanas parašytas pagal geriausias „meilės romano“ tradicijas (aistringa meilė, lemtinga aistra, žiaurus pavydas, šiek tiek mistikos ir laiminga pabaiga), manyčiau, savo skaitytoją jis susiras, jis mielas ir lengvas, kai iškrinta iš rankų užsnūdus lovoj – beveik nepajunti. Savotiškai žavi autorės stilius – ypač kai ji kalba apie „aukštas materijas“ ir ypač kai tos kalbos perteikiamos dialogais. Niekaip negaliu patikėti, kad esama tokių rašytojų, kurios net kepdamos blynus šitaip intelektualiai šneka!.. Ir dar labai pralinksmina situacijos: į Gertrūdos butą įsibrauna buvusio jos draugo, paštininko Liudviko, žmona Jolanta su kūdikiu ant rankų ir, kaip vėliau paaiškėja, žiebtuvėliu ir benzino flakonu rankinuke. Ketina padegti Gertrūdą, mat Jolanta po gimdymo serga depresija ir pavydi vyro viskam, net pakelės stulpams. Bet nepadega, nes Gertrūda labai protingai (kitaip ji tiesiog negali) pasikalba su Jolanta, be to, ši, važiuodama namo, pamato benamį šunį ir staiga supranta turinti tapti tokia, kokia tapo Brigitte Bardot, pabaigusi aktorės karjerą, – šunų ir kačių globėja. Taip Jolanta išsigydo nuo depresijos.

Na, argi jums dar kyla abejonių, kad tai – ne „Svajonių knygų“ serijos knyga?.. Joje veikėjams keliami aukščiausi moraliniai įsipareigojimai ir aistringai ginama tiesa bei grožis, sutramdoma meninė kalba, kad nenuklystų nuo tiesos tako ir būtų suprantama paprastam skaitytojui, ji savaip žavi ir juokinga, o jei prisiminsime R. Šavelio „Tadą Blindą“ – ir kinematografiška (Morta, mėnuliui šviečiant, maudosi ežere, o Jurgis godžiai į ją spokso). Tik nesiimu spręsti, kas galėtų šį romaną ekranizuoti. Nuspėju, kas galėtų vaidinti... Manau, tai jokia paslaptis ir jums, brangūs skaitytojai.

Renata Šerelytė
Šiaurės Atėnai
2008 09 05, Nr. 907