Vilnius: Baltos lankos, 2008. - 192 p.

D. Kalinauskaitės proza knygoje „Niekada nežinai“


Danutė Kalinauskaitė nuolat savo apsakymus ir noveles publikuoja kultūrinėje spaudoje - savaitraštyje „Šiaurės Atėnai”, žurnale „Metai”. Rašytoja yra gavusi Antato Vaičiulaičio premiją už apsakymą „Namo”.

Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.

Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.

Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.

Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai.

Šia knyga Danutė Kalinauskaitė įrodo esanti viena pačių svarbiausių šiuolaikinių lietuvių prozininkių.

Kęstutis Navakas
Bernardinai.lt