ALFREDAS GUŠČIUS

Jeigu knygos turi likimus, tad kaip jų gali neturėti knygų autoriai? Gintautas Iešmantas nuo pat jaunumės (g. 1930) kūrė eilėraščius, poetines impresijas, rašė publicistiką, istoriosofinius apmąstymus. Už eilėraščius, rastus „stalčiuje“, saugumas (KGB) jį suėmė, sovietų valdžia nuteisė ir ištrėmė į Siberiją. Knygas leisti pradėjo tik nuo 1990-ųjų, iki tol tebuvo žinomas tik siauram bendraminčių, rezistentų ratui. 2004-aisiais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

70-metį jis pasitiko su dviem naujomis knygomis „Liūdesio dainą aš dainavau“ ir „Srautas“ (16-ąja ir 17-ąja; galit įsivaizduoti, koks leidybos tempas!). Jubiliejui skirtame renginyje literatūrologas Vytautas Kubilius G. Iešmantą priskyrė prie „revoliucinės poezijos tęsėjų“, siekiančių laisvės, tiesos, teisingumo, idealumo. Įvardijo jį kaip esmingą poetą, nes „esmės ieškojimas yra laisvės, tiesos, tikrumo, teisybės ieškojimas, ir visa tai yra G. Iešmanto poezijos pagrindas“ („Dienovidis“, 2000 m. kovo 24–balandžio 6 d., Nr.11–12). Poetas ir prozininkas Henrikas Čigriejus pabrėžė G. Iešmanto kūrybos paprastumą, šviesiai minorinę nuotaiką.

Iešmantas G. SULIG KALNU DIDUMO. Eilėraščiai istorijos ir mitologijos temomis. – Vilnius: Žuvėdra, 2008. - 170 p.

Sostinės signatarų namų salėje (G. Iešmantas yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras) 2008–ųjų pabaigoje buvo pristatyta G. Iešmanto knyga „Sulig kalnu didumo“, į kurią sudėti jau spausdinti (neskelbti tik du) eilėraščiai, poemų ištraukos, eseistika, straipsniai istorijos ir mitologijos temomis. Šiai tematikai G. Iešmantas visada buvo dėmesingas, manau, kad todėl ir nepatiko sovietų valdžiai. Domėdamasis Lietuvos istorija, mitologija, didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, karvedžiais, Vytauto, Herkaus Manto mūšiais G. Iešmantas pradėjo liesti ir politines, patriotines, tautos senovės, jos tikėjimo, laisvės ir išlikimo temas.

Mitus, legendas, padavimus, apskritai tautosakinę medžiagą galima interpretuoti įvairiai. G. Iešmantui būdingiausias romantinis–baladinis šios tematikos atskleidimo būdas, kurį jis kartais taiko ne tik praeičiai, bet ir šiandienai. Rinkinyje „Mėlynas laivas“ (2004) baladiškai interpretuojama net mūsų karštoji šiandiena, konkrečiai – garsieji Gariūnai. Kaip ir dera baladės žanrui, čia atsiranda sąlyginės Blogio ir Gėrio veikėjų figūros, stebimos iš universalios pasakotojo istorinio laiko komentavimo aikštelės. Romantinį (tiksliau, neoromantinį) baladės vyksmo toną papildo ironiškos gaidelės, bet jos nė iš tolo neprilygsta tam ironijos ir satyros šuorui, kuris ūžteli iš „Literatūroje ir mene“ (2008 gruodžio 13) išspausdintos Jono Mačiukevičiaus satyros apie Lietuvos dabartį. Nieko nuostabaus – skirtingi autoriai tą pačią tematiką (šiuo atveju, dabartinės Lietuvos) traktuoja skirtingai; viską lemia autorių talento prigimtis, meninio mąstymo tipas, literatūrinė mokykla, pasaulėžiūros principai.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios G. Iešmantas į eilėraščius, poemas, balades įtraukia istorinę ir kultūrinę informaciją. Jo kūrybos metaforika ir simbolika nėra grindžiama vien tiktai lyriniu jausmu ar emocine būsena, bet tikslingai praplečiama proto įžvalga, istoriosofiniais apmąstymais. Vaizdžiai tarus, šiam poetui nepakanka savęs paties, tos išliaupsintosios saviraiškos, tad jis plečia kūrybinę savastį, savo poeziją artindamas prie epo. „Atimti iš poezijos pažintinę funkciją – tolygu atimti iš jos prasmę ir esmę“, – taip kažkada teigė G. Iešmantas, tokios nuostatos jis tebesilaiko ligi šiol. Pažintinę funkciją naujojoje knygoje suvokiu kaip autoriaus bandymą gilintis į seniausią Lietuvos praeitį, į pagonybės laikus, į jos ir naujojo, ateinančio tikėjimo – krikščionybės – susidūrimą.

Kaip jam sekasi tą uždavinį įvykdyti? Įtaigiausios tos baladės, legendos, kuriose pažintinė funkcija įsikūnija per estetinę, t. y., kai pasirinktos istorinės ir tautosakinės temos interpretacija nėra tik standartinis atpasakojimas, bet virsta menine tiesa. Ne visuose kūriniuose autoriui pavyksta tą poetinę kibirkštį įskelti, ne viename jų eiliavimas nusklendžia turinio paviršiumi, neišjudinęs prasminių klodų, nesukūręs būtinos geram eilėraščiui poetinės įtaigos. Meniškai pavykusiame kūrinyje prasmė atsiskleidžia tarsi savaime, tuomet puslapio apačioje ar knygos gale esantys komentarai atlieka informacinę-pažintinę funkciją. Faktas, įvykis, nuotykis tarnauja tik atspirtimi autoriaus kūrybinei vaizduotei ir meninei interpretacijai. Nepasakyčiau, kad tokiuose kūriniuose kaip „Šventasis šaltinis“, „Išsivadavimas“, „Laužo kūrenimas“, „Aukaimis“, „Seno trakiečio skundas“ autoriui pavyko atsispirti ganėtinai stipriai. O kuriant „Pagirnį“, „Ragutį“ ir „Sušnibždėjo žaltys“, „Likimo sutikimas“, „Kažkur pietuos prie Mėlynųjų vandenų“, „Plakasi vėliava“, „Pranašystė“, – pavyko. Kai leidžiama žmogaus balsu prabilti žalčiui, žirgui, medžiui, gėlei, vėjui, akmeniui, kai iš mirties prikeliami vaidilos, karžygiai, laumės, kai užmezgamas dialogas tarp jų ir lyrinio subjekto, tuomet eilėraštis sualsuoja poetine gyvybe, jame atsiranda ritminė dinamika, ekspresija.

Naujoji G. Iešmanto knyga įvairi, joje neapsiribojama tik senąja Lietuvos istorija, mitais, bet rašoma ir apie mūsų dienas, apie Parlamentą, 1988 metų Vasario 16–ąją, yra ir 1992 metų gruodžiu datuotas eilėraštis apie naująją lietuvių emigracijos bangą. Kaip ir lauktina iš neoromantinio autoriaus, šis reiškinys regimas žymiai platesniame nei aktualusis socialinis laikas kontekste, naudojant kompozicinį kontrastą – primenant buvusią karžygių Lietuvą, kai į Vakarus būdavo keliaujama kariniais, geopolitiniais tikslais, ir apmąstant šiandieną, kai į tą pačią Europos pusę vykstama jau visai kitais sumetimais. Suprantama, kurioje pusėje stovi autorius, kieno pozicijas, vertybes gina. Todėl ir šiame eilėraštyje atsiranda švelniai graudingo eleginio pasakojimo intonacija, kuri G. Iešmantui, kaip yra pastebėjęs H. Čigriejus, iš prigimties būdinga. Už tą graudulingą senovės apdainavimą, už tvirtą patriotinę dvasią etnologas Jonas Trinkūnas, dalyvavęs rinkinio „Sulig kalnu didumo“ pristatyme, prisipažino visų pirma ir vertinąs G. Iešmanto kūrybą.

Tokia tonacija eilėraščių apie Lietuvos praeitį ir dabartį šiandien dauguma mūsų poetų neberašo. Nerašo todėl, kad jų santykis su praeitimi, su Lietuva kitoks. O G. Iešmantas, kaip liudijo Vytautas Kubilius, – idealistas, romantikas. Jis drąsiai, dar 1983 m. kėlė klausimą „Kas išsakys idealo pakerėtų sielų grožį ir didybę?“ ir pats susižavėjęs idealais bei idealistais gyveno, kūrė... Geriausiai jo idealistinės nuotaikos atsispindi tais metais parašytame baladžių triptike „Vincas Kudirka“ ir įdėtame į rinkinį. Apie šį Lietuvos šviesuolį jau daug prirašyta; G. Iešmantas rado naujų romantinių spalvų jo portretui, bet yra ir realistiška, metodologiškai svarbi išvada, padedanti suprasti, pateisinti žmogaus padarytas klaidas. Žinome kokiomis aplinkybėmis atgimė, į tautinį sąjūdį įsitraukė V. Kudirka. Tai turėdamas omeny, G. Iešmantas rašo: „Kas suprato klydęs, nesvarbu kada, tas neprarado, o atrado. Kartais net visą neteisingai nugyventą amžių nušviečia negęstančiu spindesiu mirties patale pamatyta tiesa, net keli sakiniai, tarti prieš išeinant į tamsą...“