Galima buvo sugalvoti ir žymiai originalesnį pavadinimą neeilinės asmenybės biografijai. Pirmiausia krinta į akis tam tikras familiarumas, kurį autorius sukuria pasakodamas ne būtuoju, kaip paprastai biografijose, o esamuoju laiku: kartais susidaro įspūdis, kad žiūri pro rakto skylutę į rašytojo kambarį, ir darosi šiek tiek nejauku. Tačiau prisimeni ir tai, kad toliau skaitytojui žengti nevalia. Autorius pasistengė išlaikyti tam tikrą objektyvumą, neidealizuoti veikėjo, o šaltokai ir ramiai analizuoti jo blaškymosi gyvenime priežastis. Tą daro pasitelkęs ne tik išlikusius jo ir giminių bei mokytojų rašytus laiškus, dienoraščius, kolegų atsiliepimus, bet ir tyrinėdamas besikeičiančių idėjų atspindį prozininko kūriniuose. Stengiamasi ir kuo tikroviškiau pavaizduoti istorinę situaciją, visuomenėje vyravusias nuotaikas ir nuostatas, būdingas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vokiečių kaimo bendruomenės mąstymui, kurios vos nepražudė talentingo jaunuolio. Skaitydama apie tai, kaip gero norėdami tėveliai nuolat bandė gydyti visiškai sveiką vaiką nuo beprotybės, nejučiomis susimąstai apie tradicinių moralistų priekaištus šiuolaikinei auklėjimo sistemai.

Stipriausias knygos bruožas tas, kad H. Hesse čia ne tik neidealizuojamas, bet netgi švelniai kritikuojamas. Visą gyvenimą bandęs ir tobulai atitikti konservatyvios aplinkos reikalavimus, ir tuo pačiu puoselėti tikriems menininkams būdingą maištingumą, jis atrodo ne stiprus genijus, o savimi nelabai pasitikintis, minkštos širdies jautruolis. Čia sugriaunamas ne vienas visuomenėje paplitęs mitas apie menininkus. Nuosekliai stebėdamas Hesse’s viešojo ir asmeninio gyvenimo kelio vingius, biografas aiškiai parodo, kaip pastangos visiems patikti ir laikytis stereotipų gali pražudyti net didžiausią talentą. Ir kaip sunku net jau įgyvendinus svajonę tapti rašytoju rasti poziciją, kad netaptum populistu ar patetišku aukštųjų idealų dainiumi, bet ir iš perdėto kuklumo nenuskurstum. Beje, jau ne vienoje vokiečių parašytoje biografijoje pastebėjau pedantišką dėmesį rašytojo finansiniams bei populiarumo klausimams: rašymas – toks pat verslas, kaip ir kiti. Įdomi užuomina apie Hesse’s knygų likimą JAV, kur jis tapo kultiniu bytnikų bei hipių kartų autoriumi, galėtų ir turėtų būti žymiai platesnė, nes tos skaitytojų kartos – fenomenalus kultūros reiškinys. Lietuvoje, kiek pastebėjau, Hessę dažniausiai skaito dvasingumo ieškantys paaugliai. 

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 10 31, Nr. 3210