„Drąsaus menininko drąsūs komiksai“, kaip juos pristato leidykla, visiškai pateisina šį apibūdinimą: iš tiesų atrodo neįprasti. Tiek kalbant apie nespalvotus (nors ir nelabai geros kokybės) paveiksliukus, kuriuos greičiau pavadintum koliažu negu pieštu komiksu, tiek kalbant apie tekstą. Žinoma, nėra reikalo iš komikso tikėtis „rimtos“ literatūros (nors pakanka apsilankyti literatūros specialistų susitikime, kad įsitikintum, jog šiuo metu Europoje visa literatūra, išskyrus anekdotus, laikoma rimta), tačiau sugebėjimas papasakoti rišlesnę istoriją remiantis vien seniai nežinia kieno darytomis nuotraukomis – vis dėlto gerbtinas dalykas. To galėtų pasimokyti kai kurie šiandienos autoriai, neretai sugebantys visai įdomų siužetą išplėtoti taip šabloniškai ir nykiai, kad net nesinori skaityti iki pabaigos, arba atvirkščiai, paleidžiantys jį plaukti pasroviui, vėliau nesugebėdami susigaudyti savo pačių vaizduotės labirintuose.

Menininkas lyg ir vaizduojasi tęsiantis komiksų kūrimo tradiciją, kuriai būdingas įtemptas veiksmas, dažniausiai pagrįstas detektyvine istorija, o veikėjai lengvai atpažįstami ir nepasižymi sudėtingais charakteriais. Tačiau jis tuo pačiu ir lengvai šaiposi iš tokių veikėjų, parodydamas, kad dažnas skaitytojas yra pripratęs prie tam tikrų personažo charakteristikų ir jei neranda šabloniškai pavaizduotų veikėjų, gali labai sutrikti. Todėl čia prostitutė Vanda laksto apsinuoginusi, kaip ir priklauso jos profesijos atstovei, o Rašytojas visada susimąstęs ir demonstruoja artimą ryšį su gamta. Vartydama šios mažytės, bet simpatiškos knygelės puslapius tarsi mačiau prieš akis mažus provincijos miestelius, kur, rodos, niekada nieko nevyksta ir todėl galima iš kiekvienos smulkmenos „išpūsti“ didelį įvykį. Kas, kad veiksmams stinga logikos, o istorijai – rišlumo: juk ir gyvenimas dažniausiai nepasiduoda klasikinės kompozicijos dėsniams.

Ne vieną kartą yra tekę skaityti, ypač jaunimui skirtuose leidiniuose, minčių apie tai, kad komiksų žanras Lietuvoje nėra toks populiarus kaip pasaulyje. Jaunimui jis artimesnis, nes yra neįpareigojantis ir lavina fantaziją. Suaugusieji greičiau griebsis sunkiasvorio ir būtinai (neretai iki tragiškumo) rimto epo. Tačiau „comic strip“ išvertus reikštų būtent su humoru ir ironija pavaizduotą įvykių seką. Ką gi, humoras, kaip sako Renata Šerelytė, yra toks gyvulys, kuris ne į kiekvieno daržą įbrenda. Būtų smagu, jei daugiau menininkų imtųsi kurti komiksus: juk ir literatūrai, ir vaizduotei reikia įvairovės.

ALEKSANDRA FOMINA
„Literatūra ir menas“
2008-02-15
Nr. 3177