Lars Sabbye Christensen (g. 1953) – vienas žinomiausių šiuolaikinių Norvegijos rašytojų, poetas ir dramaturgas, scenaristas, daugiau kaip dešimties romanų autorius. Jo romanai išversti į visas Europos kalbas, taip pat populiarūs JAV, Kanadoje ir Pakistane. 2002 metais už romaną „Įbrolis“ apdovanotas viena prestižiškiausių Šiaurės Tarybos premijų, kuri Europoje vadinama „Skandinaviškuoju Nobeliu“. Šis romanas vertinamas kaip „bene geriausia XXI amžiaus pradžios knyga“, išverstas į daugiau kaip 20 kalbų ir yra tapęs vizitine skandinavų literatūros kortele. 2005 metais šis romanas pasirodė lietuvių kalba, o 2006-aisiais autorius lankėsi Vilniaus knygų mugėje.

Skaitytojams siūlome interviu su autoriumi apie bene populiariausiu tapusį jo romaną „Įbrolis“ bei gyvenimą ir kūrybą.

Jūsų romano „Įbrolis“ veiksmas prasideda iškart po Antrojo pasaulinio karo – ar Jums tai pagrindinė riba, dalijanti XX amžių?

Man ir mano kartos žmonėms tai visiškai atskiras, ypatingas laikas. Paprastai istorijos, kurias mes pasakojame, visada prasideda II pasaulinio karo laikais.

Bet pats esate gimęs keletą metų po šio karo...

Mūsų karta augo septintajame dešimtmetyje, kada vyko, kaip mes sakom, Norvegijos modernizacija ir jos įsitraukimas į pasaulinę visuomenę. Tai pokario pasekmė.

Bene visiems savo romano herojams suteikėte vienokių ar kitokių fizinių trūkumų. Kodėl?

Esu vizualus rašytojas, todėl man rodosi, kad taip daug įdomiau, kita vertus – rašinys tampa gerokai vaizdingesnis. Vienaip yra, kai rašai apie žmogų, kuris save suvokia kaip mažą, ir visai kitaip – kai jis išties yra nedidelio ūgio.

Romane aprašyti kelių kartų stiprių ir vienišų moterų gyvenimai. Kaip manote, ar realiame gyvenime stiprios moterys taip pat pasmerktos vienatvei? Ar vis dėlto yra kokia išeitis?

Taip, šio romano moterims tikrai kyla problemų dėl to, kad aplinkiniai nepasirengę jų priimti tokių, kokios jos yra: stiprios ir nesitaikančios su visuomenės taisyklėmis. Bet gyvenime viskas nebūtinai taip, galbūt net atvirkščiai ir priklauso nuo paties žmogaus. Moterys daug organizuotesnės, todėl išeitį jos visada gali rasti.

„Įbrolis“ – tai šeimos saga. Šiais laikais tai ne itin populiarus žanras. Kodėl jis Jus sudomino?

Galima sakyti, kad tai kyla iš skandinavų sagų tradicijos. Per daugelį šimtmečių Skandinavijoje buvo įprasta rašyti sagas. Egzistuoja labai stipri ir savita pasakojimo tradicija. Didžiosios skandinavų sagos yra vis dar aktualios. Tai nėra tai, į ką orientuojamasi šiuolaikinėje literatūroje, bet tam tikras fundamentas, tai, ką mes galbūt net visai nesąmoningai plėtojame. Norvegų kalba – gera kalba, bet ne itin įvairi, todėl, matyt, taip svarbu išsaugoti ir plėtoti šią pasakojimo tradiciją. Žinoma, pradėjęs rašyti šį romaną, nesirengiau rašyti sagos. Norėjau sukurti didelę istorinę erdvę, sceną, kurioje vyksta kamerinis veiksmas – istorija apie du brolius.

Rašote tekstus dainoms, grojate grupėje „Norsk Ut Flukt“. Profesionalaus muzikanto karjera jums nepritiko? Apkritai, kokia muzikos įtaka Jūsų kūrybai?

Ne. Muzikos įtaka man visada buvo labai svarbi ir galbūt net tapo svarbiausiu paskatinimu imtis rašymo. Tai mano seniausia aistra, nuo vaikystės buvau smarkiai susijęs su muzika. Ypač mane traukia džiazas, rokas, bliuzas. Beje, minėtoje muzikos grupėje nedainuoju ir negroju. Rašau tekstus ir skaitau juos šokdamas.

Matau labai aiškų ir stiprų ryšį tarp kalbos ir muzikos. Manau, kad kalboje, lygiai kaip ir muzikoje, svarbiausia yra kompozicija, harmonija ir ritmas. Rašydamas romaną aš visada jaučiuosi kaip dirigentas.

Kaip rašote savo romanus?

Kai rašau, visada stengiuosi sujungti tragiškumą ir komiškumą. Jei istorija man atrodo šaltoka, stengiuosi ją kompensuoti, jei taip galima pasakyti, „rašymo karščiu“. Labai svarbus yra kalbos ritmas ir pulsas. Man norėtųsi, kad, pavyzdžiui, romano „Įbrolis“ stilistika būtų panaši į kvėpavimą.

Apskritai save suvokiu kaip lokalų rašytoją. Mano kūriniuose aprašomos tos vietos, kuriose gyvenau, augau. Oslo gatvės. Kita vertus, rodosi, kad kuo labiau koncentruojiesi lokališkume, tuo daugiau tampi „universaliu“ rašytoju. Rašau, kad mes neužmirštume mažų dalykų, kurie vis dėlto yra labai svarbūs.

Apskritai Jūsų kūryba tarsi paneigia ilgai egzistavusį skandinavų literatūros, kaip sunkios ir lėtos, stereoptipą...

Turite omenyje, kad „skandinaviškoji klišė“ – tai niūri ir nuobodi literatūra? Na, man visada svarbiausia kūryboje rodosi sujungti juoką ir ašaras. Stengiuosi istoriją papasakoti taip, kad auditorija, ją skaitydama, klausydama jos kalbos, verktų ir juoktųsi. Galbūt net vienu metu.

Kita vertus, šiuolaikinėje norvegų literatūroje apstu įvairiausių autorių. Visi vieni į kitus nepanašūs. Apskritai, šiuolaikinė norvegų literatūra – tai visiškai skirtingų balsų choras. Belieka tik pridurti, kad epas šiuolaikinėje mūsų literatūroje užima tikrai ne paskutinę vietą.

Jūsų romanuose įvairių herojų lūpomis skirtingais būdais skamba maždaug tokia frazė: svarbu ne tai, ką tu matai. Svarbu, ką galvoji, kai matai. Kalba, kiek suprantu, eina apie dvasinę laisvę. Ar pats ją jaučiate?

Mano laisvė - pats rašymo procesas. Jaučiuosi laisvas, kai rašau. Ir dar kai žaidžiu su savo katinu.

Papasakokite ką nors iš savo vaikystės...

Augau Osle, septintajame dešimtmetyje, „The Beatles“ muzika buvo viso tuometinio mano gyvenimo garso takelis. Tai, beje, vyksta ir iki šiol. Bene visi mylimiausi mano vaikystės prisiminimai susiję su „The Beatles“. Ir tie prisiminimai padarė didelę įtaką mano mąstymo būdui.

Jūs rašytojas. O ką pats skaitote?

Manau, kad skaitymas ir rašymas turi eiti koja kojon. Kaip rašytojas, tikrai daug skaitau. Dažnai tiesiog iš naujo perskaitau klasiką. Mėgstu poeziją, dažniausiai, Šekspyrą, Ibseną, Homerą. Be to, skaitau ir daug specialiosios literatūros.

Prie ko dirbate dabar?

Kaip visada – užsiimu vienu ir tuo pačiu dalyku. Rašau romaną.

Apie knygą "Įbrolis" galite paskaityti čia.

Parengta pagal Bernardinai.lt