Poetą, prozininką, scenaristą ALVYDĄ ŠLEPIKĄ Petro Cvirkos premijos įteikimo proga kalbina ANTANAS ŠIMKUS

Neseniai Tau įteikta Petro Cvirkos premija už novelių knygą „Lietaus dievas“. Ar man taip pasirodė, ar taip iš tikrųjų yra – pastaruoju metu literatūros kritika daugiau pastebi Tavo prozą, o poeziją primiršo?

Ne, man kaip tik atrodo, kad poezijai skirta daug dėmesio. Tiesiog mano prozos knyga buvo paskutinė – manau, visiškai taip pat būtų buvę, jeigu būtų buvę atvirkščiai. O dabar apie mano eilėraščius nekalba dėl to, kad senokai nebuvo jokių poezijos publikacijų.

O kodėl mažai publikuojiesi?

Na, pirma, pastaruoju metu mažai rašau, antra – dirbu kitus darbus. O publikaciją juk norisi parengti įdomią, ne bet kokią.

Išvis esu mažai rašantis autorius. Ir tiek, kiek parašantis, labai vengiantis publikuoti. Tenebus suprasta klaidingai, aš nesu Henrikas Radauskas ir, ginkdie, nenoriu su juo lygintis, bet psichologiškai puikiai suprantu jo norą po mirties nepalikti jokių rankraščių, jokių neaprobuotų eilėraščių variantų spausdinimui. Turiu nemažai tokių tekstų, kurių tiesiog nenoriu niekam rodyti, kol neturėjau pakankamai laiko prie jų pasėdėti.

Tiesa, kartais atsitinka ir kitaip. Buvo toks atvejis, kai Aidas Marčėnas juokėsi iš manęs sakydamas: „Va, vos parašęs, jau jisai spausdina.“ Jis turėjo omeny eilėraštį „Katutės“ (pavadinimas, beje, Marčėno sugalvotas). O to eilėraščio parašymo aplinkybės labai specifinės. Miela mūsų pažįstamų pora, Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė, kurią draugai dar vadina Kate, laukė šeimos padidėjimo. Na, ta proga ir parašiau eilėraštį. Paskui, tiesiog norėdamas nudžiuginti bičiulius, išsyk tą kūrinį ir įkišau į spaudą, bet tokie impulsyvūs poelgiai – išimtis mano gyvenime.

Tad tokį vengimą spausdintis eiles galima vadinti savicenzūros padariniu?

Taip, gal ir galima.

O Tavo prozai egzistuoja tie patys milžiniškos atrankos kriterijai?

Taip, ir prozai. Kartais atrodo, kad sergu paranoja. Tarkim, sudarinėjant knygą „Lietaus dievas“ leidėjai turbūt jau pamanė, kad esu išprotėjęs. Niekaip negalėjau atnešti galutinio knygos varianto. Jei man būtų nepasakę, kad „viskas, amen“, tai turbūt dar metus būčiau nešęs, nes per tą laiką iš penkiolikos novelių liko devynios. Ir tos pačios susitraukė, sutrumpėjo.

Užeina toks keistas, nesustabdomas „šišas“. Pradedi neva taisyti tą tekstą, perrašinėji jį septintą ar aštuntą kartą ir matai, kad nieko gera neišeina, ir pačiam pradeda atrodyti, jog viską sugadinai. Tada norisi atstatyti tuos pačius variantus, tik truputį pakeitus – ir sukasi uždaras ratas, iš kurio niekaip nepavyksta ištrūkti.

Neseniai vėl skaitinėjau Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščius“. Ten vienoj vietoj rašoma, kaip autorius pajūryje pamato apvirtusį vabalą. Jis nusprendžia, kad tą vabalą jam reikia išgelbėti, nes saulei kaitinant vabalas nudvės. Atverčia vabalą, žiūri – šalia guli kitas apvirtęs vabalas, atverčia ir tą, dar toliau žiūri – dar trys vabalai apvirtę... Ir jis laksto ir varto tuos vabalus, o jų ten šimtai, ir visi nugriuvę aukštielninki! Kol galiausiai spjauna į tai... Su tais rašymais ir taisymais labai panašu. Reikia dar pataisyti, dar ir dar...

Kol galų gale leidykla neiškrapšto...

Taip, kol neiškrapšto. (Juokiasi.)

Viename interviu knygos „Lietaus dievas“ išėjimo proga pasakei, kad Tau patinka pasakoti istorijas...

Taip.

Ar tas noras gerai papasakoti istoriją Tau yra variklis ir kitose veiklos srityse (dirbant teatre, televizijoje, rašant scenarijus ir dar daug ką)?

Noras gerai papasakoti istoriją? Galima ir taip sakyti. Tai tarsi savotiškas bendravimo būdas. Kūryba vis tiek yra žinia, kurią tu siunti skaitytojams ar žiūrovams. Ir gali su jais kalbėti keletu būdų – man atrodo, kad istorijos sukūrimas ir papasakojimas yra labai teisingas bendravimo būdas. Pati literatūra gimė iš lūpų į lūpas perdavinėjant pasakojimus, istorijas apie žygdarbius, apie tautų kraustymąsi... Literatūroje mane būtent ir žavi ta jos savybė gebėti pasakoti įvykius.

Aišku, labai priklauso nuo to, kaip pasakoji... Visi žino – yra žmonių, kurie pasakoja anekdotą, o norisi verkti, nes jie negabūs, nemoka pasakoti, ir tas anekdotas tada š... vertas. Taip ir literatūroje – gali būti pasakojimas paprastas, bet labai įdomiai perteiktas, o gali būti labai sudėtingas ir visiškai niekinis.

Kiek ta istorija turi turėti ką nors bendra su Tavimi? Tarkim, toje pačioje literatūroje?

Kiekviena istorija ir tu turi ką nors bendra, nes tave ir tavo pasakojamą istoriją labiausiai jungia savotiškais giminystės ryšiais kalba. Jei įsivaizduotume, kad aš pasakoju apie kokį nors karalių Raudonbarzdį ar Mėlynbarzdį, tai, žinoma, ganėtinai universalus siužetas, ir manęs asmeniškai jis tarsi turėtų neliesti, bet juk pati pasakojama istorija šneka mano paties kalbos struktūromis. Jomis kalbu tik aš ir tiktai aš, ir būtent šie sakiniai arba net ilgesni periodai nei sakiniai – tos kalbinės struktūros su tekstu mane jungia bet kokiu atveju. Jei su pasakojama istorija manęs nesieja sakinys, tada nesieja niekas. Ir esmė pasakojime yra sakinys. Yra daug žmonių, kurie, sakykim, neįdomūs kaip rašytojai vien dėl to, kad jie neturi sakinio.

Tai gal tie žmonės turi skolintą sakinį?

Ne, ne... Toks žmogus paprasčiausiai neturi giminystės su savo tekstu. Tai tiesiogiai siejasi su kalbos jausmu. Tarkim, imi du verlibrus... Vienas, kurį tu skaitai, nežinia kodėl yra eilėraštis, ir jis tau priimtinas. O kitas tekstas – tu jį matai ir supranti, kad tai yra š... ir žodžių krūva. Nuo ko priklauso toks rašymas? Dažniausiai nuo autoriaus ir kalbos giminystės ryšių stiprumo.

O kaip istorija ir autobiografiškumas Tau būtent „Lietaus dieve“ siejasi?

Natūralu, kad ši knyga visiems atrodė esanti ypač autobiografiška, nes žmonės pasiskaitę atpažindavo vieni kitus tame krašte, iš kurio ir aš kilęs (Molėtų r., Videniškių k. – aut. past.), jie tiesiog atrasdavo žmones, kurie ten pavaizduoti, galbūt prisimindavo kokius nors įvykius, nors kai kurių niekada gyvenime ir nebuvo.

Tačiau iš tikrųjų rašant „Lietaus dievą“ man buvo įdomu ne tiek tas biografiškumas ir miestelio įvykiai, nes puikiai žinojau, kad juos moku aprašyti. Kaip rašytojui man tai nebūtų sudarę jokių techninių ar profesinių sunkumų. Tiesiog norėjau paeksperimentuoti, pažaisti su novelių sakinio forma, pabandyti rašyti taip, kad suteikčiau vienai istorijai vienokį pavidalą, kitai – kitokį, trečiai – anokį; vienąsyk rašyti truputį vieno rašytojo balsu, kitą – šiek tiek kito ir panašiai. Iš tikrųjų ši knyga yra tokia... postmodernistiška, nes sudėliota iš daugelio stilistikų.

Kadangi vis dėlto tai mano knyga, nenorėjau, kad jinai būtų pasišiaušusi į visas puses. Todėl visos novelės tarsi suvestos į vientisą sistemą, bet šiaip, jeigu atidžiau pasižiūrėtume, jos yra įvairiausios. Tarkim, novelėje „Meškeriotojai“ žaista su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios didžiųjų rašytojų pamėgtom apsakymų formomis. Kur kažkas kažkam pasakoja kažkokią istoriją – tas pasakojimas vyksta tam tikroje aplinkoje, ir ta aplinka, ir tas pasakojimo bendravimas su kitu pasakotoju užima didžiausią visos novelės plotą, o pati novelė, visas siužetas yra tik bum bum – kaukšt, ir pabaiga. (Juokiasi.) Čia galima prisiminti Somerseto Maughamo noveles arba garsųjį Stefano Zweigo „Amoką“, kur irgi viskas vyksta panašiai.

Kad nebūtų toks akivaizdus panašumas, šioje novelėje neįvedu pasakotojo personažo, – ten yra tiktai taip: „jeigu jūs būsite ten ir jeigu paklausite kažkokio žmogaus, tai kiekvienas jums pasakys, papasakos tą.“ Žinoma, tai tarsi ir kamufliažas, bet iš principo tas pat. Kitos novelės vėlgi kitokios. Man labai įdomu rašyti taip, kaip rašo koks nors Ray’us Bradbury’s. O kai kuriuose kūriniuose jisai rašo visiškai keistai, nes ištisai naudoja palyginimus. Viename jo romanėlyje tai skamba maždaug taip: „Raketa riaumojo kaip septyni dinozaurai“ arba „It didžiulis monstras stovėjo fabriko griuvėsiai“ ir panašiai. Viskas „kaip“, „tarytum“ – viskas palyginimais palyginimais palyginimais...

Arba dar: prie policininko sodo kažkas ateina, o tas sodas yra „tarytum džiunglės, jis visas pilnas šešėlių, lyg tai būtų šimtametis miškas, ir iš jo tarytum girdi riaumojančius liūtus, ir žemė tarsi staugia ir dreba, tarytum bėgtų raganosiai.“ O paskui paaiškėja, kad tas policininkas, pasikabinęs garsiakalbius medyje, tikrai leidžia liūtų garsus.

Taip pat paaiškėja, kad Bradbury’s skaitytoją suvedžioja ir palieka. Šiuo atveju aš kalbu ne apie kalbinę struktūrą, o iš viso – apie tokį rašymo būdą, kuris kuriamas palyginimais. Aš irgi bandžiau šią stilistiką naudoti, sakykim, rašydamas novelę „Mėlynojo vakaro ralis“. Apskritai knygoje „Lietaus dievas“ yra daug visokių man pačiam labai svarbių eksperimentų, kurių niekas kitas nepastebėjo.

Kaip suprantu, pastebėjo, kad rašai prozą apie kaimą. Va ir apdovanojimą už kūrybiškumą gavai.

Taip, taip. Pastebėjo. (Juokiasi.)

Kuri meniniam filmui „Vilko vaikai“ scenarijų – apie pokarį, Rytprūsių problemas, Lietuvoje prieglobstį radusios vokietukės istoriją... Kaip sekasi rašyti?

Tą scenarijų rašom dviese su Evaldu Ignatavičium, dar vienu poetu iš „Svetimų“ kartos. Ir vėl su taisymais galima užtrukti labai ilgai. Scenarijus dailinamas, artėja prie pabaigos – kai kurios vietos dar neaiškios, bet su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu jau sutarėm, kad viskas bus baigta iki gruodžio pirmos dienos. Iki tos datos scenarijus turi būti ne tiktai parašytas, bet ir išverstas į vokiečių kalbą.

Skaičiau spaudoje, kad su filmo kūrėjų komanda buvote Berlyne ir pristatinėjote šį scenarijų vokiečių visuomenei...

Taip, pristatinėjome. Ir ne tik scenarijų, bet ir filmo idėją. Buvo skaitomos scenarijaus ištraukos vokiškai, kalbama apskritai apie vilko vaikus.

Pati to renginio pradžia buvo skirta pačių vilko vaikų susitikimui, pasidalijimui prisiminimais. Mums buvo labai svarbu tą filmo projektą pristatyti patiems vilko vaikams, pajusti, kiek mūsų įsivaizdavimas galėtų atitikti tą realybę, kurią jie išgyveno. Man rodos, tas skaitomas ištraukas žmonės priėmė labai šiltai, o ir tų klausytojų susirinko virš šimto. Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje salė tiek ir tegali sutalpinti.

Žinoma, į prezentaciją atėjo ne vien vilko vaikai. Buvo pakviesta ir keletas žymių Vokietijos prodiuserių, kuriems tas filmas galėtų pasirodyti įdomus. Tačiau pagrindinis šio susitikimo motyvas vis dėlto buvo ne prodiuseriai ar pinigų rinkliava filmui, bet siekis skatinti kalbėti šia tema, prisiminti vilko vaikus, jų likimus.

Kita vertus, kaip sako vienas iš šio filmo iniciatorių Ričardas Savickas, reikia prisiminti ne vien tuos vilko vaikus, bet ir žmones, kurie jiems padėjo išlikti – prisiminti tuos lietuvius, kurie vilko vaikus, rizikuodami būti išvežti į Sibirą priėmė, augino, maitino...

Pavyzdžiui, Izraelis yra įsteigęs organizaciją „Yad Vashem“, kuri suranda ir apdovanoja žmones visame pasaulyje už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Vilko vaikų gelbėtojų atveju nieko panašaus nėra, tik Ričardas Savickas įsteigęs tokį apdovanojimą – angelo skulptūrėlę, kurią stengsis tiems žmonėms įteikti, atsidėkodamas bent taip.

Tad filmas bus tarsi ženklas susimąstyti apie dar vieną pokaryje nutylėtą problemą?

Pats filmas sieks suaktualinti temą, kuri gerokai platesnė: karo metu žmonės visąlaik tampa pralaimėjusiais – nesvarbu, nei kas karą pradeda, nei kas jį baigia; nesvarbu, nei kas jį laimi, nei kas jį pralaimi. Filmą mus skatina kurti ne vien šios Rytprūsių tragedijos egzistavimas ir nutylėjimas, bet ir tai, kad pasaulis nesikeičia – visur bręsta ir kyla kariniai konfliktai. Užtenka vien neseno Gruzijos pavyzdžio. Politikai, įvairios korporacijos nieko nepasimoko...

Šį filmą tiktų vadinti ir žinia jaunuomenei, kuriai priklausys visa ta ateitis. Juk negalima apie tai visąlaik tylėti.

Beje, apie jaunuomenę. Važinėjai kaip vertintojas po respublikinius jaunųjų filologų konkursus, dirbi seriale „Neskubėk gyventi“ su jaunimu... Taigi gana glaudžiai bendrauji ir bendradarbiauji su ta pirmąja, jau Nepriklausomybės metais gimusia ir augančia karta. Kaip ji Tau atrodo?

Žinai, ta ateinanti naujoji karta man atrodo daug drąsesnė negu, sakykim, mano paties karta. Kita vertus, jie galbūt turi daug daugiau iliuzijų apie žmogaus vidinį gerumą. Mes turbūt buvom ciniškesni ir bjauresni ir mažiau kuo tikėjom. Bet nemanau, kad tas jų tikėjimas kuo nors blogas. Jie tiki, kad savo rankom arba savo galva gali pasiekti tai, ko nori.

Pradėdamas dirbti su tais vaikais seriale „Neskubėk gyventi“ maniau, kad su jais bus sudėtinga – juk šešiolika paauglių! Bet pasirodo, kad jie į darbą žiūri kaip į darbą... Na kartais paišdykauja, bet jeigu mes patys kartais norime paišdykauti, tai ko norėti iš jų?

Labiausiai krinta į akis, kad dabartiniai paaugliai gali ginti savo interesus ir žino savo teises, daug protingesni, pragmatiškesni negu mes. Su sūnum man buvo keistas nutikimas. Parduotuvėje nusiunčiau jį paimti nektarinų. Ilgai užtruko. Kai galų gale atėjo su tais nektarinais, paklausiau, kur taip ilgai užtrukęs. Atsako: „Radau dėžutėje supuvusį nektariną, tad pakviečiau atsakingą darbuotoją, kad pakeistų.“ Man nė į galvą neateitų taip elgtis – guli tas supuvęs nektarinas, tai tegu guli, neimčiau dėžutės, ir tiek. Paimčiau kitą nesiaiškindamas. Toks ir skirtumas. (Šypsosi.)

Dėkoju už pokalbį.