Vienas iš romanų, kurį absoliučiai visiems rekomenduočiau su prierašu: „Štai kaip reikia rašyti.“ Ir iš anksto įspėčiau, kad nesitikėtų lengvo teksto, nes, kiek spėjau pastebėti, stipraus ir emociškai paveikaus teksto paslaptis neretai susijusi su beprotybe, kurios pavidalai – be galo įvairūs ir paslaptingi. Tik, žinoma, ispanakalbių šalių gyventojų beprotybė skiriasi nuo šiaurės rašytojų. Joje daug tauškėjimo, gražbyliavimo, nežabotų fantazijos proveržių, kuriais maskuojamas padėties rimtumas, tragiškumas ir daug stipresni ryšiai su aplinkiniu pasauliu, kuriame visi matomi kaip savotiški bepročiai. Gal dėl to romano veiksmą čia atpasakoja negimęs kūdikis, nes tik jis dar gali blaiviai ir adekvačiai vertinti įvykius. Visi čia turi savo tvirtą pasaulio viziją: padūkėlis Dovydas girdi paslaptingus triukšmus, naktimis kalbasi su dingusiu be žinios tėvu ir jo bičiuliu, drąsiu lakūnu, o dieną trankosi su ne mažiau keistu draugužiu bei aklu šunimi, be to, kartais persirengia mergaite. Jo mama skendi savo skurdžiame, bet jaukiame ir taikiame pasaulėlyje, siūdama ir kantriai laukdama vyro. Ją kartkartėmis aplanko buvęs vynų specialistas, o dabar policininkas, kuriam Dovydas kasdien įmantriausiu pavidalu prikalba pilnas ausis neįtikėtinų istorijų ne tik apie savo tėvą, nuo teisėsaugos besislapstantį anarchistą, bet ir apie visus, ką pažįsta, įskaitant savo regimus personažus.

Žinoma, keturiolikmečiui tokia kalbėjimo maniera galbūt ir per gudri, kaip ir R. Gary romano „Gyvenimas dar prieš akis“ veikėjui paaugliukui. Tačiau nuo pirmos eilutės hipnotizuoja ir užkeri: lengva ir sudėtinga, vaizdinga ir kupina žiaurumo, nes vis dėlto tai, kas vyksta aplink, toli gražu ne optimistiška. Pokario Ispanija aprašoma ne tiesiogiai, o per personažų skurdžios, skausmingos, nestabilios, labai neramios kasdienybės vaizdus. Atrodo, kad visi kažko įtemptai laukia: apakusio šuns nusibaigimo, girtaujančio tėvo grįžimo, kaimyno sadisto išnykimo, romantiškos ir naivios siuvėjos atsako į jausmus. Dovydas bando įveikti įtampą nepaliaujamai su kuo nors šnekėdamasis: aplink pilna dvasių, kurios atskleidžia savo įvykių versijas, per labai rimtą žaidimą su paaugliu kurdamos jam priimtiną tiesą. Bet argi gali apskritai egzistuoti tiesa tokiame neteisingame, groteskiškame pasaulyje, kuriame ką tik įvyko Antras pasaulinis karas? Ir jei net yra visiems bendras, vientisas pasaulio vaizdas, kuriam galui jis reikalingas, jei tik skaudina? Atsakymas slypi nepaprastai emocingame romane.

                                                                                                                                                   ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 11 28, Nr. 3214