Iš nyderlandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė. – V.: Kronta, 2008.

Ši nyderlandų prozininkė daugiausia rašo apie moteris, ir reikia pripažinti, kad jai labai neblogai sekasi. Romane apie dvi sudėtingo likimo seseris dvynes piešiami autentiški, spalvingi Nyderlandų ir Vokietijos gyventojų kasdienybės vaizdai. Jei kas norėtų daugiau sužinoti apie šių šalių naujausią istoriją, pradedant XX a. viduriu ir baigiant šiomis dienomis, tačiau neišgali keliauti po šią itin brangią Europos dalį, – gali nesunkiai kompensuoti žinias, perskatęs „Dvynes“. Nors pasakojime pasitaiko sentimentalokų, tarsi specialiai graudinti skirtų scenų, vis dėlto jis sugeba tikrai sujaudinti ir sukelti prieštaringų minčių. Vaikystėje išskirtų dvynukių paveikslai galbūt atrodys perdėm kontrastingi: atviro būdo blondinė, užauginta Vokietijoje katalikų, visą gyvenimą tarnauja kitiems, kai jos trapi tamsiaplaukė sesutė, Olandijoje auginama prisiekusių komunistų, linksta į muziką ir menus. Tačiau joms abiem tenka išgyventi Antrąjį pasaulinį karą, kuris sulygina visus ir atskleidžia žmogiškumą ir gerumą. Nesvarbu, kad viena jų draugauja su vokiečių kareiviu, o kita slapsto žydus – abi nekenčia vado, kuris knygoje dažnai vadinamas tiesiog nevykėliu tapytoju. Romane apstu paprastų žmonių gyvenimo paveikslų, ir skaitydamas apie įtampos, baimių ir bado kupiną jų egzistenciją, prisimeni seną pasakymą: „Visi žmonės – broliai.“ Tučtuojau mintyse priduri: „Ne visi. Kai kurie – seserys.“

Susitikusios po daugelio metų, visą gyvenimą tik nuotrupas viena apie kitą girdėjusios, senutės turi apie ką karštai padiskutuoti. Taip pat turi kuo apkaltinti viena kitą, papriekaištauti, kad per kelis dešimtmečius nesugebėjo susitikti. Vienas kertinių romano klausimų –­ ką reiškia būti giminėmis? Ar turi besąlygiškai atleisti žmogui visus prasižengimus vien dėl to, kad jis „savas“? Ar turi versti save domėtis jo gyvenimu, stebėti kiekvieną žingsnį, neleisdamas nukrypti nuo vagos, kurią pats klusniai ari? Ar iš tikrųjų taip paprasta „mylėti savo artimą, kaip pačiam save“? Čia iškeliamas ir nedidelis religinio pobūdžio konfliktas – juk katalikybė ir protestantizmas, kiti kultūriniai skirtumai verčia skirtingai suvokti pasaulį. Tačiau jos turi kai ką bendra – vaikystę. Ir galiausiai užsispyrusiai teisuolei tenka sutikti, kad žmogų reikia vertinti dabar, kai jis sėdi šalia, pamiršus nuoskaudas ir praeities klaidas, nes kiekvieną minutę gali jį prarasti visiems laikams. Ryškus, spalvingas dokumentiškas romanas skaitomas su didžiuliu įkvėpimu.

                                                                                                                                                  ALEKSANDRA FOMINA
                                                                                                                                                   Literatūra ir menas
                                                                                                                                                   2008 06 13, Nr. 3194