ALFREDAS GUŠČIUS

Jeigu knygos turi likimus, tad kaip jų gali neturėti knygų autoriai? Gintautas Iešmantas nuo pat jaunumės (g. 1930) kūrė eilėraščius, poetines impresijas, rašė publicistiką, istoriosofinius apmąstymus. Už eilėraščius, rastus „stalčiuje“, saugumas (KGB) jį suėmė, sovietų valdžia nuteisė ir ištrėmė į Siberiją. Knygas leisti pradėjo tik nuo 1990-ųjų, iki tol tebuvo žinomas tik siauram bendraminčių, rezistentų ratui. 2004-aisiais buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Praėjusiais metais poezijos lentyną papildė Agnės Biliūnaitės knyga „Miegantys sufleriai“. 2008 m. Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ poezijos konkursą laimėjusi poetė pasakojo apie savo gyvenimo suflerius, savo vietą skirtingų kultūrų apsuptyje, ir kuo gali pasibaigti nekaltas žaidimas žodžiais.

Šiemet literatūrinis ruduo Prancūzijoje pasklido 676 romanais, tai yra maždaug 7 procentais mažiau negu pernai. Tačiau, kaip apskaičiavo rašytojas Dominique’as Noguezas, prireiktų bent penkerių metų, kad perskaitytum šias knygas, jeigu skaitytum kasdien po dešimt valandų, be jokių išeiginių. Neatsitiktinai rašytojas Jeanas-Marcas Roberts’as, kuris yra ir „Stock“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, teigia, kad leidėjas tampa madinga profesija. Ir, jo nuomone, daugėja žmonių, visiškai nesuvokiančių šio amato, bet leidžiančių romanus, nes jie tikisi laimėti vieną iš svarbiausių premijų, kuri užtikrintų milžiniškus tiražus. Vis dėlto jis mieliau sveikina tokią padėtį, kai literatūrinio rudens metu pateikiami kokie šeši šimtai, o ne trisdešimt penki romanai. Kaip žinia, leidyklos literatūros premijų žiuri ir skaitytojų šturmą pradeda dar vasarą. Jau tuomet literatūros kritikai gauna signalinius egzempliorius, kuriais leidyklos bando įtikinti, kad vienas ar kitas romanas vertas kokios nors literatūros premijos ar bent išskirtinio dėmesio. Rugpjūčio pabaigoje knygynus jau pasiekia naujo literatūros sezono romanai, į kuriuos atkreipti dėmesį pagrindiniuose šalies periodiniuose leidiniuose siūlo literatūros kritikai.